Dialektinis materializmas

Dialektinis materializmas – filosofinė sistema, viena iš marksistinės teorijos sudėtinių dalių, jos filosofinis pagrindas. Dialektinio materializmo išeities taškas yra tai, kad objektyviai egzistuoja amžinai judanti ir besivystanti materija, turinti gnoseologinį pirmumą sąmonės atžvilgiu.

Trys pagrindiniai dialektinio materializmo principai:

1. Priešybių vienybė ir kova;
2. Kiekybės virtimas kokybe;
3. Neigimo neigimas.

Istorija

Ištakos

Šią straipsnio dalį reikėtų išplėsti.

Dialektika

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje dialektika.

Mokslinis dialektikos supratimas turi ilgą formavimosi istoriją, ir pati dialektikos sąvoka atsirado, keičiant ir net atmetant pradinę termino prasmę. Pirmieji pasaulio kintamumo ir prieštaringumo suvokimo epizodai pasireiškė senovės indų bei kinų filosofijoje. Ten istorijos eigoje dialektika sistemingiau išsivystė neortodoksinėse indų filosofijos mokyklose (budizmo, iš dalies džainizmo filosofinėse sistemose), taip pat Kinijoje daosizmo filosofijoje. Europoje antikinė filosofija jau ypatingai pabrėžė visos esamybės kintamumą, laikė tikrovę procesu, parodė, kokį vaidmenį šiame procese vaidina bet kurios savybės virtimas priešinga savybe. Šios tendencijos atsispindėjo Heraklito, iš dalies Mileto materialistų bei pitagoriečių filosofijoje.

Tokiems tyrimams apibūdinti dar nebuvo vartojamas dialektikos terminas. Iš pradžių šiuo terminu buvo reiškiamas dialogo ir ginčo menas: 1) sugebėjimas ginčytis klausimais ir atsakymais; 2) mokėjimas klasifikuoti sąvokas, skirstyti daiktus į kategorijas. Aristotelis dialektikos išradėju laikė Zenoną Elėjietį, kuris analizavo prieštaravimus, kylančius, bandant suvokti judėjimo ir aibės sąvokas. Pats Aristotelis jau skyrė dialektiką nuo analitikos kaip mokslą apie tikėtinas nuomones nuo mokslo apie įrodymą. Prieš jį Platonas, sekdamas elėjiečiais, apibrėžė tikrąją būtį kaip tapatingą ir nekintamą, bet vis dėlto dialoguose „Sofistas“ ir „Parmenidas“ pagrindė dialektines išvadas, jog aukščiausios esamybės rūšys gali būti mąstomos tik tokiu būdu, kad kiekviena jų egzistuoja ir neegzistuoja, yra lygi sau pačiai ir nelygi, tapati sau ir pereina į savo „kitą“. Dėl to būtis esanti prieštaringa: ji vieninga ir dauginga, amžina ir laikina, nekintama ir kintama, nejudanti ir judanti. Prieštaravimas esąs būtina sąlyga skatinti sielą mąstyti. Šis menas, manė Platonas, ir yra dialektikos menas. Dialektiką toliau vystė neoplatonikai.

Feodalinės visuomenės filosofijoje – scholastikoje – dialektika imta vadinti formaliąją logiką, kuri buvo priešpastatoma retorikai. Renesanso epochoje dialektines idėjas apie „priešybių sutapimą“ kėlė Nikolajus Kuzietis ir Džordanas Bruno. Naujaisiais amžiais, nepaisydami metafizikos viešpatavimo, Renė Dekartas ir Benediktas Spinoza (pirmasis – savo kosmogonijoje, antrasis – mokyme apie substanciją kaip savęs priežastį) davė dialektinio mąstymo pavyzdžių.

XVIII a. Prancūzijoje gausiomis dialektinėmis idėjomis išsiskyrė Žanas Žakas Ruso ir Denisas Didro. Pirmasis tyrinėjo prieštaravimus kaip istorijos vystymosi sąlygą, antrasis – be to, prieštaravimus to meto visuomenės sąmonėje.

Labai svarbus dialektikos raidos etapas buvo vokiečių klasikinis idealizmas, kuris, skirtingai nuo metafizinio materializmo, laikė tikrovę ne tik pažinimo šaltiniu, bet ir traktavo ją kaip veiklos objektą. Kartu vokiečių idealistai neatskleidė materialaus pažinimo ir subjekto veiklos pagrindo, dėl to jų dialektika galiausiai būdavo suvedama į vieną „pirminę“ priežastį, absoliutą, kas iš esmės prieštaravo pačiam dialektinio vystymosi principui. Pirmasis pramušė spragą metafizikoje Imanuelis Kantas. Jis nurodė priešingų jėgų reikšmę fiziniuose ir kosmogoniniuose procesuose, pirmasis po Dekarto iškėlė vystymosi idėją gamtos pažinimo srityje. Pažinimo teorijoje Kantas plėtojo dialektines idėjas mokyme apie antinomijas. Tačiau, Kanto nuomone, proto dialektika – iliuzija, ir ji išnyksta, kai tik mintis grįžta į savo ribas, apimančias tik reiškinių pažinimą. Vėliau pažinimo teorijoje („Mokslų moksle“) Johanas Fichtė išplėtojo antitezinį kategorijų išvedimo metodą, turintį svarbių dialektinių idėjų. Frydrichas Šelingas, sekdamas Kantu, plėtojo dialektinę gamtos procesų sampratą.

Ikimarksistinės dialektikos vystymosi viršūnė buvo idealistinė Georgo Vilhelmo Hėgelio dialektika. Hėgelio sistemoje pirmą kartą visas gamtinis, istorinis ir dvasinis pasaulis buvo pavaizduotas kaip procesas, kaip nuolat judantis, besikeičiantis, persitvarkantis ir besivystantis, ir buvo mėginama atskleisti vidinį šio judėjimo bei vystymosi sąryšį. Skirtingai nuo abstrakčių intelekto apibrėžimų, anot Hėgelio, dialektika yra toks vieno apibrėžimo perėjimas į kitą, kai pastebima, kad tie apibrėžimai vienpusiški ir riboti, t. y. juose slypi savo pačių neigimas. Todėl dialektika, Hėgelio nuomone, yra bet kokio mokslinio minties vystymosi varomoji siela ir principas, kuris vienintelis suteikia mokslo turiniui imanentinį ryšį ir būtinumą. Hėgelio dialektikos rezultatas toli pranoko tą reikšmę, kurią jis pats teikė. Hėgelio mokyme apie būtinumą, dėl kurio viskas neigia save, slypėjo gyvenimą ir mintį revoliucinantis pradas, kurio dėka pažangieji to meto mąstytojai Hėgelio dialektiką laikė „revoliucijos algebra“.

Atsiradimas ir vystymasis

Dialektinis materializmas atsirado XIX a. viduryje ir vystėsi kartu su mokslo pasiekimais bei revoliucinių judėjimų praktika. Jis susiformavo, filosofiškai sintezuodamas, nuosekliai suprasdamas visą materijos, sąmonės ir istorijos reiškinių įvairovę, organiškai jungdamas filosofinį tikrovės aiškinimo bei analizės metodą su pasaulio revoliucinio pertvarkymo koncepcija. Tai yra vienas esminių bruožų, skiriantis dialektinį materializmą nuo senosios filosofijos, kuri tik aiškino pasaulį. Kitas labai svarbus dialektinio materializmo vystymosi elementas yra tai, kad jis suformavo nuoseklią mokslinę sistemą, jungiančią visuomenę ir istorijos procesą (istorinis materializmas).

Materialistinę dialektikos sampratą sukūrė Karlas Marksas ir Frydrichas Engelsas. Atmetę idealistinį Hėgelio filosofijos turinį, materialistiškai suprasdami istorijos procesą, pažinimo vystymąsi, apibendrindami realius procesus, vykstančius gamtoje, visuomenėje ir mąstyme, jie sukūrė naujos kokybės dialektiką.

Dialektinio materializmo, ir paties marksizmo atsiradimą sąlygojo istoriniai veiksniai, filosofijos bei gamtos mokslų vystymasis, praktinė – revoliucinė patirtis, kas tuo metu žmogui jau leido suvokti tikrovę ir pažinimą kaip sistemingą visumą bei vidinius jos ryšius, todėl marksizmas ir jo filosofinis pagrindas – dialektinis materializmas anaip tol nėra vien šių filosofų asmeninio darbo rezultatas. Tačiau buvusioje Tarybų Sąjungoje bei daugelyje XX a. socialistinių valstybių buvo ideologiškai labai sureikšminamas asmeninis Markso ir Engelso vaidmuo kuriant marksistinę filosofiją ir konkrečiai – dialektinį materializmą. Tai dažnai virsdavo asmenybių kultu, pervertinant ir dogmatizuojant individualius jų pasiekimus, šiuo aspektu ideologijoje gnoseologine prasme atsirasdavo netgi tam tikrų mechanicizmo apraiškų, bet pats marksizmas šiuo klausimu pateikia nuoseklią dialektinę asmenybės ir istorijos sąryšio koncepciją, nesudarančią prielaidų subjektyvumui bei individualizmui.

Iki 1848 m. Marksas ir Engelsas dėjo savo mokymo, tarp jų ir filosofijos pagrindus. Po 1848 metų prasidėjo gilus ir visapusiškas šio mokymo kūrimas ir vystymas. Istorinė gairė šiame kelyje buvo svarbiausias K. Markso veikalas – „Kapitalas“, kurį jis rašė visą savo gyvenimą ir kuris tapo vienu iš pagrindinių mokslinio socializmo kūrinių. „Kapitalas“, būdamas ekonominis kūrinys, turi ir nepalyginamą filosofinę reikšmę. Marksas taikė jame kapitalistinei socialinei – ekonominei formacijai analizuoti dialektinį – materialistinį metodą, atskleidė pagrindinius šio metodo principus, sukūrė kapitalizmo tyrimo medžiagos pagrindu materialistinę pažinimo teoriją ir logiką.

Nemaža veikalų, specialiai skirtų dialektiniam materializmui pagrįsti ir gvildenti konkrečiose srityse, parašė Engelsas. Tokios yra jo įžymios knygos „Anti – Diuringas“, "Liudvikas Feuerbachas… ", „Šeimos, privatinės nuosavybės ir valstybės kilmė“ ir kiti kūriniai, kuriuose, remiantis gamtos mokslo ir istorinės praktikos apibendrinimu, priešiškų marksizmui filosofinių srovių kritika, giliai ir ryškiai nušviečiamos visos marksistinės filosofijos – materializmo, dialektikos, pažinimo teorijos, materialistinės istorijos perspektyvos – pusės. Taip pat, šių kūrinių tarpe svarbią reikšmę turi neužbaigtas F. Engelso veikalas „Gamtos dialektika“.

Pagrindai

Dialektiniame materializme organiškai derinasi ir būties, ir pažinimo raidos dėsniai, nes jie tapatingi savo turiniu, o skiriasi tik forma. Dėl to materialistinė dialektika yra ne tik ontologinis, bet ir gnoseologinis mokslas, logika, nagrinėjanti mąstymą ir pažinimą jų tapimo ir vystymosi procese, nes daiktai ir reiškiniai yra tai, kuo jie tampa vystydamiesi, ir juose, kaip tendencija, slypi jų ateitis, tai, kuo jie taps. Šia prasme ir pažinimo teoriją materialistinė dialektika traktuoja kaip apibendrintą pažinimo istoriją, ir kiekviena sąvoka, kiekviena kategorija, nors ir būdamos labai bendro pobūdžio, turi istoriškumo žymių. Svarbiausia dialektinio materializmo kategorija yra prieštaravimas. Mokyme apie prieštaravimus jis parodo bet kurio vystymosi varomąją jėgą ir šaltinį. Šis mokymas įgalina suprasti visas kitas dialektinio vystymosi kategorijas bei principus: vystymąsi, kiekybiniams pakitimams pereinant į kokybinius, laipsniškumo pertrūkį, šuolius, vystymosi pradinio momento neigimą ir paties šio neigimo neigimą, kai kurių pirminės būklės pusių, bruožų pasikartojimą aukštesniu pagrindu. Iš dialektinio materializmo pozicijų galima suprasti sudėtingą, labai prieštaringą, objektyvios tiesos formavimosi kelią, ryšį kiekvienoje mokslo vystymosi pakopoje tarp absoliutumo ir santykinumo, pastovumo ir kintamumo elementų, perėjimus nuo vienų apibendrinimo formų prie kitų, gilesnių. Būdamas vientisas, sistemingas ir iš esmės revoliucinis, nesitaikantis su jokiu sustingimu bei nejudamumu, dialektinis materializmas nuosekliai įeina į visas tikrovės pažinimo ir veiklos sritis, sukurdamas vientisą metodologinę sistemą, apimančią visas įmanomas materijos ir judėjimo formas.

Priešybių kova ir vienybė

Priešybių kovos ir vienybės dėsnis – tai visuotinis tikrovės ir jos pažinimo žmogaus mąstymu principas, sudarantis materialistinės dialektikos esmę, jos branduolį. Kiekviename objekte yra priešybių, kitaip tariant, kiekvienas objektas yra dalus. Priešybėmis dialektinis materializmas laiko tokius objekto momentus, puses ir pan., kurios sudaro neišardomą vienybę ir šalina viena kitą ne tik skirtingais atžvilgiais, bet ir tuo pačiu atžvilgiu, t. y. skverbiasi viena į kitą. Kaip nėra priešybių be jų vienybės, taip nėra vienybės be jos priešybių. Priešybių vienybė yra absoliuti objekto atžvilgiu, bet santykinė, laikina kitų objektų atžvilgiu, o priešybių kova – absoliuti kitų objektų atžvilgiu, bet santykinė konkrečiam objektui. Šis dėsnis paaiškina objektyvų vidinį bet kurio judėjimo šaltinį, nesinaudodamas jokiomis pašalinėmis jėgomis, padeda suprasti judėjimą kaip savijudą. Jis atskleidžia konkretų įvairovės vieningumą būtent kaip konkrečią, o ne sustingusią tapatybę. Dialektinis mąstymas ne skaldo visumą, abstrakčiai atribodamas kraštutinumus, o priešingai, suvokia visumą kaip organišką vienybę, kaip sistemą, kurioje priešybės įsiskverbia viena į kitą, sąlygodamos visą vystymosi procesą. Tuo būdu logiškai atkuriami konkretus objekto vientisumas ir vystymasis.

Kiekybės perėjimas į kokybę

Kiekybinių pakitimų virtimas kokybiniais pakitimais yra vienas iš pagrindinių dialektikos dėsnių, paaiškinantis, kaip, kokiu būdu vyksta judėjimas ir vystymasis. Šis dėsnis konstatuoja, kad nepastebimų, nuolatinių kiekybinių pakitimų kaupimasis tam tikru kiekvienam atskiram procesui momentu būtinai sukelia esminius, pagrindinius kokybinius pakitimus, šuolišką perėjimą iš senos kokybės į naują.

Taip pat skaitykite

Istorinis materializmas

Nuorodos

• Marksizmo Internetinis Archyvas