Demografinis senėjimas

Demografinis senėjimas – tai gyventojų amžiaus kaita, pasižyminti senyvo amžiaus žmonių skaičiaus didėjimu arba jauno amžiaus žmonių mažėjimu. Tokius gyventojų amžiaus struktūros pokyčius, kurių rezultatas yra gyventojų senėjimas, sukelia gimstamumo mažėjimas, suaugusių gyventojų sveikatos gerėjimas ir jų mirtingumo mažėjimas, neigiamas migracijos neto (emigrantų skaičius viršija imigrantų skaičių) bei demografinių bangų judėjimas (gausesnių kohortų įsiliejimas į vyresnio amžiaus gyventojų kategoriją, pvz., vaikų bumo kartos (JAV) įsiliejimas į senatvės pensininkų gretas).

Senėjimas būdingas visoms pasaulio šalims, o pastaruoju metu visuomenės greičiau senėja besivystančiose valstybėse, nes gimstamumas ten sumažėjo kur kas vėliau ir sparčiau nei išsivysčiusiose šalyse. Nors senėjimas yra natūralus procesas, tačiau pasaulyje dar niekada nebuvo tiek daug senų žmonių, kiek jų yra dabar. Todėl valstybėms kyla iššūkis įveikti senos visuomenės sukeliamus iššūkius ir užtikrinti jai socialinę paramą ir apsaugą.

Istorinis kontekstas

Demografinis senėjimas prasidėjo kartu su demografiniu perėjimu XVIII a. pab – XIX a. pr., kai modernėjant visuomenės socialiniam, ekonominiam, kultūriniam ir technologiniam gyvenimui, pradeda mažėti mirtingumas ir gimstamumas. Demografinis perėjimas aiškina procesus, kurie lėmė perėjimą nuo aukšto mirčių ir gimimų skaičiaus prie žemo mirčių ir stabilaus gimimų skaičiaus. Tai užtikrino demografinę pusiausvyrą. Tačiau antrojo demografinio perėjimo metu, atsiradus moderniajai kontracepcijai, naujam prokreacinės elgsenos modeliui, kintant šeimos modeliams, vertybėms, santuokų/sąjungų sudarymo laikui, dažnumui ir stabilumui, gimstamumas dar labiau sumažėjo ir netgi nukrito iki kartų kaitos neužtikrinančios ribos. Todėl prarandama demografinė pusiausvyra, gyventojų skaičius šalyse mažėja, o visuomenė senėja.

ES statistika

1991 metais Europos sąjungoje vidutinis 0–14 metų amžiaus grupę sudarančių asmenų skaičius siekė 19,3 proc., o 2011 m. šis rodiklis siekė 15,6 proc. 65 metų ir vyresnių amžiaus grupę sudarančių asmenų skaičius 1991 metais siekė 13,9 proc., o 2011 metais 17,5 proc. Taigi, jaunesnių amžiaus grupės skaičius sumažėjo 3,7 proc., o vyresnių amžiaus grupių padidėjo 3,6 proc. Pagal 2011 metų EUROSTAT duomenis senyvo amžiaus žmonių skaičius viršija jaunesnių amžiaus grupių skaičių, net 1,9 proc.

Per ateinančias tris dekadas visuomenės senėjimas pasieks dar aukštesnius rodiklius, didžiojoje pasaulio dalyje šalių visuomenes sudarys 30 % ir daugiau senyvų žmonių, beveik visas pasaulis patirs ryškią amžiaus grupių kaitą, išskyrus Afrikos didžiąją dalį, kur senėjimas bus juntamas ne taip stipriai.

Problematika

Demografinis senėjimas reiškia didesnę naštą darbingiems žmonėms, turintiems išlaikyti daugiau senų žmonių. Kadangi vis mažiau darbingo amžiaus žmonių išlaiko didėjantį pensininkų skaičių, tokiu būdu mažėja mokesčių surinkimas bei didėja išlaidos socialinei rūpybai ir sukelia grėsmę biudžetų stabilumui. Mažiau išsivysčiusios šalys dėl žemesnio ekonominio išsivystymo ir sveikatos prieinamumo sunkiau gebės įveikti senėjančios visuomenės pasekmes.

Visuomenės senėjimo sukeliami iššūkiai:

• Socialinių institutų, sukurtų demografiškai jaunos visuomenės poreikiams, funkcionavimo iššūkiai demografiškai brandžioje visuomenėje:

1. Ekonomikos sistema – darbo rinkos senėjimas, pajamų ir santaupų lygio kaita, naujų vartotojų elgsenos modelių sklaida;
2. Politikos sistema – vyresnio amžiaus gyventojų dalyvavimas priimant sprendimus;
3. Švietimo sistema – ilgėjant darbingo amžiaus trukmei, didėja mokymosi visą gyvenimą reikšmė;
4. Socialinė apsauga – draudimo ir paramos sistemų adaptavimas kintantiems poreikiams ir naujoms finansavimo galimybėms;
5. Sveikatos apsauga – prevencijos, gydymo, ilgalaikės globos ir slaugos paslaugų subalansuota plėtra;
6. Žmogaus ekologija – poreikius atitinkantys būstai, aplinka, gyvenvietės infrastruktūra, susisiekimas ir pan.

• Socialiniai iššūkiai demografiškai brandžioje visuomenėje:

1. Namų ūkių, šeimų ir giminystės ryšių struktūros, formų ir sąveikos kaita;
2. Individo gyvenimo kelio kaita – amžiaus tarpsnių skaičiaus, ribų, turinio ir trukmės kaita;
3. Senatvės, senėjimo ir apskritai gyvenimo vertės sampratos kaita;
4. Pagyvenusių žmonių socialinio statuso kaita.

Sprendimo priemonės

Dėl pasireiškimo masto ir negrįžtamumo gyventojų senėjimas iš esmės keičia visuomenės demografinę ir socialinę struktūrą, gamybos, paskirstymo ir vartojimo sistemas. Vienas svarbiausių uždavinių, siekiant tolydžios visuomenės raidos demografinio senėjimo sąlygomis yra minimizuoti papildomas sąnaudas gyventojų senėjimo pasekmių įveikimui ir, kiek įmanoma, maksimizuoti ilgesnės gyvenimo trukmės teikiamą naudą visuomenei ir individams.

Socialinė politika

Senų žmonių socialinę gerovę užtikrina socialinė politika, kurios pagrindinis tikslas – suteikti galimybę kuo ilgiau savarankiškai gyventi ir gauti kuo kokybiškesnes paslaugas. Vykdoma socialinė politika, pagyvenusių žmonių poreikių kontekste susijusi su:

• pensinio amžiaus nustatymu ir senų žmonių dalyvavimo darbo rinkoje galimybėmis (darbo politika);
• pakankamo pajamų lygio garantavimu (socialinio draudimo ir pensijų politika);
• socialine integracija (socialinės paramos, globos ir bendruomeninių paslaugų plėtojimo politika.).

Aktyvus senėjimas

Kaip vienas iš svarbiausių aspektų akcentuojamas aktyvus senėjimas, kuris vaizduoja senyvą amžių ne kaip socialinių praradimų, vienišumo, neįgalumo, skurdo ir nesavarankiškumo amžių, bet kaip pilnavertiško dalyvavimo visuomenės gyvenime amžių, įsitraukiant į darbo rinką, visuomenines veiklas, jų organizavimą. Europos Sąjungos ekonomikos augimo strategijoje „Europa 2020“ valstybės narės remiasi aktyvaus senėjimo strategijomis, pagal kurias yra neskatinamos naudotis ankstyvo pasitraukimo į pensiją planais ir siekiama palankumo pasilikimui darbe bei pakartotinei vyresnio amžiaus darbininkų integracijai.

Literatūra

• A.Aleksienė. Alternatyvių socialinių paslaugų pagyvenusiems bendruomenės nariams poreikio dinamika, Vilnius 2013
• Vlada Stankūnienė, Aiva Jasilionienė, Raminta Jančaitytė. Šeima, vaikai, šeimos politika, modernėjimo prieštaros, Vilnius 2005
• http://www.unfpa.org/pds/ageing.html Archyvuota kopija 2014-06-29 iš Wayback Machine projekto.
• S. Mikulionienė, Socialinė gerontologija, Vilnius 2011
• http://www.prb.org/Publications/Articles/2006/ACriticalWindowforPolicymakingonPopulationAginginDevelopingCountries.aspx Archyvuota kopija 2013-11-10 iš Wayback Machine projekto.
• http://www.un.org/esa/population/publications/worldageing19502050
• V. Burbulienė. Gyventojų senėjimas – iššūkis socialinei ir darbo rinkos politikai, 11psl., Vilnius 2006
• http://europa.eu/ey2012/ey2012main.jsp?catId=971&langId=lt
• L. Dromantienė, V. Kanopienė. Demografinis senėjimas ir ES socialinė politika pagyvenusiesiems, Vilnius 2004
• http://epp.eurostat.ec.europa.eu/statistics_explained/index.php/Population_structure_and_ageing