Dailė – meno rūšis, skirstoma į vaizduojamąją (tapyba, grafika ir skulptūra) ir taikomąją – dekoratyvinę (keramika, tekstilė, oda, amatai, liaudies meistrų dirbiniai ir kt.). Skirtingai nuo kitų meno rūšių (muzikos, teatro, literatūros, kino) dailės kūriniai paprastai turi materialią – tūrinę formą. Tačiau XX a. atsiranda ir naujosios dailės formos, kurias galima apibrėžti kaip balansavimą ant meno ir nemeno ribos ir kurioms būdinga idėjų išraiška (akcijos, performansai). Terminas „dailė“ darosi per siauras apibrėžti gausius šiuolaikinio meno reiškinius ir dėl to daug kur jis pakeičiamas platesne „vaizduojamojo meno“ sąvoka. Dailę simbolizuoti gali ir vienetas (1).

Urvų piešinių autorius galime laikyti pirmaisiais žinomais dailininkais. Šovė urvas Prancūzijoje.

Dailė atsirado seniai, dar priešistoriniais laikais. Seniausieji dailės dirbiniai yra datuojami maždaug 40 000 m. pr. m. e. Nuo seniausiųjų laikų iki pat XIX a. pagrindine dailės šaka buvo laikoma architektūra, visos kitos dailės šakos (tapyba, skulptūra, taikomoji – dekoratyvinė) ją tik papildė. Architektūriniai stiliai, savo ruožtu, darė įtaką kitoms dailės šakoms. Padėtis pasikeitė XIX a., kai architektūroje nebuvo sukuriama nieko nauja (iki dangoraižių atsiradimo), o tik kartojami ir varijuojami senieji stiliai (neobarokas, neogotika ir kt.), šiuo laikotarpiu pirmaujančia dailės šaka tampa tapyba.

Istorija redaguoti

Dailės epochos redaguoti

Priešistorinė dailė redaguoti

Pirmieji rasti urvų piešiniai datuojami maždaug 40 000 prieš mūsų erą. Šių kūrinių pavyzdžiai galėtų būti Šovė, Lasko, Pėš Merl ir Altamiros urvuose aptinkami įspūdingiausi piešiniai. Šių piešinių autorius galime laikyti pirmaisiais žinomais dailininkais. Priešistoriniais laikais daugiausia buvo piešiama ant urvų sienų. Radimvietėse aptinkami piešiniai stebėtinai panašūs visame pasaulyje, daugiausiai vaizduojami gyvūnai. Be kita ko, randama ir žymiai senesnių žmonių bei gyvūnų statulėlių, nors pastarosios gali būti ir gamtos suformuotos, tačiau primenančios žmogaus rankų darbo kūrinius.[1]

Antikos menas redaguoti

Senovės Egipte menas užėmė svarbią vietą valstybės kultūroje, rūmų dailininkai gyventojų socialinėje piramidėje stovėjo aukštoje vietoje ir savo ruožtu buvo turtingi žmonės. Senovės Graikijoje labiau klestėjo skulptūra, tačiau dailininkų darbo galime rasti molinėse vazose bei kituose keramikos dirbiniuose.

Senovės Egipto dailė,
Senovės Graikijos dailė,
Senovės Romos dailė,
Senovės Mesopotamijos menas.

Viduramžiai redaguoti

Dailė vėl suklestėjo Bizantijos laikotarpiu, dėl prasidėjusios ikonų tapymo eros, kuri vėliau suklestėjo viduramžių Rusijos kultūroje. Viduramžiais Europoje daugiausiai buvo kuriama religine tema (ikonos, freskos ant sienų, religiniai paveikslai).

Viduramžių menas,
Romanika,
Gotika,
Protorenesansas (Italijoje).

Naujųjų laikų menas redaguoti

Renesansas (Italijoje 1400−1530 m., kitur nuo XV a. pabaigos)
Manierizmas apie 1530–1590 m.,
Barokas 1600–1770 m.,
Rokokas 1720–1770 m.,
Klasicizmas 1760–1830 m.,
Romantizmas 1790–1840 m.,
Istorizmas 1850–1895 m.,
Realizmas 1850–1895 m.,
Modernizmas 1842–1945 m.,
Postmodernizmas po 1950-ųjų m.

Dailės klasifikavimas redaguoti

Dailės rūšys gali būti skirstomos pagal kelias klasifikacijos sistemas.

Vienas yra skirstymas pagal dailės paskirtį į tris rūšis į vaizduojamąją dailę, monumentaliąją dailę ir taikomąją-dekoratyvinę dailę.

Taip pat dailė gali būti skirstoma pagal profesionalumą:

  • Tautodailė – savamokslių vietinių liaudies meistrų kuriami dirbiniai, glaudžiai susiję su liaudies pasaulėjauta, buitimi, papročiais, apeigomis.
  • Profesionalioji dailė – profesionalių amatininkų ir menininkų kuriami dailės kūriniai.

Šaltiniai redaguoti

  1. [1] Archyvuota kopija 2014-12-27 iš Wayback Machine projekto. National Geographic: The First Artists

Vikicitatos

 
Wikiquote logo
Puslapis Vikicitatose