Džidu Krišnamurtis
| Džidu Krišnamurtis | |
|---|---|
| |
| Džidu Krišnamurtis ~1920 m. | |
| Gimė | 1895 m. gegužės 12 d. Mandapalis, (dab. Andhra Pradešas), Britų Indija |
| Mirė | 1986 m. vasario 17 d. (90 metų) Ochajus, Kalifornija, JAV |
| Tautybė | telugas |
| Tėvai | Džidu Narajanija, Sandžyvama |
| Veikla | Indijos mąstytojas, oratorius, publicistas |
 Vikiteka |
Džidu Krišnamurtis |
Džidu Krišnamurtis (angl. Jiddu Krishnamurti, telug. జిడ్డు కృష్ణమూర్ = Jiḍḍu Kr̥ṣṇamūr, 1895 m. gegužės 12 d. – 1986 m. vasario 17 d.) – Indijos mąstytojas, dvasinis mokytojas, svarbus asmuo teosofijos judėjime.
Biografija redaguoti
Gimė didelėje telugų brahmanų šeimoje Mandapalyje. Vaikystėje susirgo maliarija, buvo vangus, lėtas, laikytas protiškai atsilikusiu, mokykloje būdavo mušamas.[1] Vėliau Džidu Krišnamurčio tėvas įsidarbino Teosofų draugijos būstinėje Adjare. Ten vietos teosofai atkreipė dėmesį į neįprastą vaiką. Vienas iš judėjimo lyderių, Čarlzas Ledbiteris ėmėsi vaiko priežiūros ir mokymo. Ledbiteris ir kita įtakinga teosofė Anė Bezant buvo įsitikinę, esą Džidu Krišnamurtis yra tas asmuo, į kurį įsikūnys ateisiantis Pasaulio Mokytojas. Bezant tapo teisėta Krišnamurčio globėja, jį vežiojo po teosofų suvažiavimus. 1911 m. buvo įsteigta teosofų tarptautinė draugija, jos vadovu buvo paskirtas Džidu Krišnamurtis. Jis skaitė viešas paskaitas, publikavo straipsnius, knygas.
1922 m., lankydamasis Kalifornijoje (Ochajuje), Krišnamurtis patyrė, jo teigimu, mistinę sąjungą su dieviškumu, atbudimą. Tokios sąmonės netekimo ir kitonybės patyrimo būsenos vėliau nuolat kartojosi.[2] 1925 m. mirus drauge su juo gyvenusiam broliui Nitjai, Džidu Krišnamurtis ėmė tolti nuo teosofų, kol 1929 m. suvažiavime Nyderlanduose paleido draugiją atsisakydamas jam priskirto mesianistinio vaidmens.
Įsikūręs Ochajuje, Džidu Krišnamurtis toliau keliavo, skaitė viešas paskaitas, rašė knygas. Susibučiuliavo su Oldosu Haksliu. Po II pasaulinio karo lankėsi Indijoje, kur jo pranešimo klausėsi ministras pirmininkas Džavaharlalis Nehru. 1984 ir 1985 m. skelbė pranešimus JTO būstinėje Niujorke.
1986 m. vasario 17 d. mirė nuo kasos vėžio.
Mokymas redaguoti
Džidu Krišnamurtis teigė, kad nei priklausymas kokiai nors organizacijai, nei kokio nors tikėjimo ar dogmos išpažinimas, nei filosofinis pažinimas ar psichologinė technika neveda į tiesą ir kad ji gali būti suvokta tik perpratus savo proto turinį, o ne intelektiniu nagrinėjimu ar introspekcine analize. Pasak jo, visos problemos kyla todėl, kad žmogus, užuot išsivadavęs iš tradicijų ir aplinkos suformuoto sąmonės turinio ir išsiugdęs gebėjimą grynuoju suvokimu priimti gyvenimą, religiją, politiką, asmeniniais įvaizdžiais (simboliais, idėjomis, tikėjimu ir kitais) atsitveria savisaugos siena nuo pasaulio ir kitų žmonių. Pakeisti konfliktų apimtą pasaulį neįmanoma jokiomis politinėmis, socialinėmis ir ekonominėmis strategijomis, tik savižina galinti sugriauti baimių, autoritetų ir dogmų sieną.[3]
Krišnamurčio bendraminčiai Indijoje, Didžiojoje Britanijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose įkūrė keletą nepriklausomų mokyklų.
Bibliografija redaguoti
Iš Džidu Krišnamurčio paskaitų įrašų parengta apie 70 knygų, jos išverstos į 50 kalbų. Svarbiausi veikalai:
- Ugdymas ir gyvenimo prasmė (Education and the Significance of Life, 1953 m.)
- Pirmutinė ir galutinė laisvė (The First and Last Freedom, 1954 m.)
- Komentarai apie gyvenimą (Commentaries on Living, 3 d., 1956–1960 m.)
- Pagalvokite apie tai (Think on These Things, 1964 m.)
- Vienintelė revoliucija (The Only Revolution, 1970 m.)
- Anapus prievartos (Beyond Violence, 1973 m.)
- Mokymosi pradžia (Beginnings of Learnings, 1975 m.)
- Dėmesingumo liepsna (The Flame of Attention, 1983 m.)
- Žmonijos ateitis (The Future of Humanity, 1986 m.)
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Lutyens, Mary (1975). Krishnamurti: The Years of Awakening. New York: Farrar, Straus and Giroux.
- ↑ Vernon, Roland (2001). Star in the east: Krishnamurti: the invention of a messiah. New York: Palgrave.
- ↑ Kazimieras Seibutis. Jiddu Krishnamurti. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. X (Khmerai-Krelle). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006