Cimabue

Čimabujė (it. Cimabue, apie 1240 − 1302 m.) – italų XIII a. protorenesanso tapytojas ir mozaikininkas iš Florencijos. Čimabujė laikomas pačiu pirmuoju dailininku Vakarų dailėje, pradėjusiu nusisukimą nuo viduramžių (bizantietiškų ir gotikinių) meno formų ir, kartu su savo mokiniu Džotu, vienu iš pirmųjų, kurio dailė pranašavo renesanso meną.

Biografija redaguoti

Apie Čimabuję beveik nėra išlikę asmeninių žinių. Pirmasis šaltinis pasirodė tik Džordžo Vazario po 250 m. nuo dailininko mirties parašytose menininkų biografijose. Tačiau ir šios žinios gana nepatikimos, pvz., Džordžas Vazaris buvo priskyręs altoriaus ištapymą „Ručelajų Madonos“ pavadinimu Čimabujei, o vėliau įrodyta, kad tikrasis autorius yra konkuruojančios Florencijai Sienos dailės mokyklos lyderis Dučas. Anksčiausiai Čimabujė paminėtas Dantės „Dieviškosios komedijos“ Skaistyklos dalyje, kurioje poetas išskiria Džotą, kaip visiškai užtemdžiusį savo mokytoją Čimabuję.

Čimabujė gimė apie 1240 m. Florencijoje. Tikrasis vardas buvo Bencivieni di Pepo arba trumpiau Cienni di Pepo (mod. Benvenuto di Giuseppe). Čimabujės pravardė reiškė „kietasprandis“. Pravardė tikriausiai buvo aliuzija į dailininko charakterį, dėl kurio, tikriausiai Dantė ir paminėjo dailininką buvus skaistykloje poemoje „Dieviškoji komedija“. Nieko nežinoma apie jo mokytojus arba jaunystės metus. Pirmasis žinomas Čimabujės darbas yra krucifiksas, sukurtas prieš 1272 m. Šv. Dominyko bažnyčiai Arece ir beveik visas modeliuotas pagal dailininko Giunta Pisano krucifiksą Bolonijoje. 1272 m Čimabujė dokumentuotas buvęs Romoje ir iki 1280 m. sukūrė vieną garsiausių savo darbų − „Maesta“ Šv. Pranciškaus bažnyčiai Pizoje, kuris paveikė grupę vėlesnių kūrinių, tarp jų Dučo ir Džoto (dabar šis kūrinys Luvre).

Iki 1288 m. Čimabujė sukurė kitą krucifiksą Šv. Kryžiaus bazilikoje Florencijoje (labai pažeistas potvynio metu), o apie 1288 − 1292 m. dirbo prie freskų Asyžiuje aukštutinėje Šv. Pranciškaus Asyžiečio bazilikoje. Šios freskos laikomos pačiu reikšmingiausiu Čimabujės kūriniu, nors išliko labai pažeistos būklės. Iki 1300 m. dailininkas sukūrė kitą „Maestą“ Šv. Trejybės bažnyčiai Florencijoje. Visos šių kūrinių datos yra apytiksliai spėjamos. Paskutinius metus Čimabujė praleido kurdamas mozaikas ir freskas Pizos katedroje. Tiksli Čimabujės mirties data nežinoma, manoma, kad tai įvyko 1302 m.

Kūryba redaguoti

Iki Čimabujės Italijos menas buvo iš esmės bizantietiškos ikonografijos tradicijos. Čimabujė pirmasis pradėjo naudoti šešėlius, kad išryškintų žmonių figūrų apimtis, bei kompozicinius erdvinius sumanymus. Jis domėjosi dinamiškų skulptoriaus Nikola Pizano skulptūrų formų perkėlimu į dvimatę tapybos erdvę. Nors Čimabujė vis tiek liko viduramžių dailininku, tačiau jo kūrybinius atradimus greitai perėmė mokinys Džotas. Čimabujė, buvęs didžiausiu Florencijos dailės meistru, neįtikėtinai greitai atsidūrė savo mokinio šešėlyje, bei pats gyvenimo pabaigoje pasidavė Džoto įtakai.

Darbų galerija redaguoti

Krucifiksas (Šv. Dominyko bažnyčia, Arecas)
Santa Kročė krucifiksas, (restauracinis modelis, Šv. Kryžiaus bazilikos muziejus, Florencija)
„Šv. Pranciškaus Maesta“ (Luvras, Paryžius)
„Šv. Trejybės Maesta“ (Uficių galerija, Florencija)
„Apokalipsės Kristus“ (Aukštutinė Šv. Pranciškaus Asyžiečio bazilika, Asyžius)
„Šv. Petro stebuklai“ (Aukštutinė Šv. Pranciškaus Asyžiečio bazilika, Asyžius)
„Babilono žlugimas“ (Aukštutinė Šv. Pranciškaus Asyžiečio bazilika, Asyžius)
„Maesta“ (Žemutinė Šv. Pranciškaus Asyžiečio bazilika, Asyžius)
Mozaika Pizos katedroje
„Madona su Kūdikiu ir dviem angelais“ (Santa Maria del Servi bažnyčia, Bolonija)