Carlo Gesualdo

Karlas Džezualdas (it. Carlo Gesualdo), kitaip Džezualdas da Venoza (it. Carlo Gesualdo da Venosa, 1560 m. kovo 8 − 1613 m. rugsėjo 8 d.) – italų Venozos princas, renesanso kompozitorius. Keletą amžių po mirties buvo prisimenamas visų pirma kaip žmogžudys. XX a. jo muzikinės kompozicijos buvo įvertintos iš naujo.

Karlo Džezualdo portretas, XVI a. pb.

Biografija

Karlas Džezualdas gimė 1560 m. kovo 8 d. (kitais duomenimis 1560 ar 1561 m.) Venozoje, netoli Neapolio, išsilavinusių ir įtakingų kilmingųjų giminėje. Karlas buvo antruoju Venozos princo Fabricijo II sūnumi. Jo dėdė Carlo Borromeo (1538–1584) buvo Milano kardinolu-arkivyskupu (vėliau paskelbtas katalikų bažnyčios šventuoju). Karlo Džezualdo motina Džirolama buvo popiežiaus Pijaus VI dukterėčia. Karlas Džezualdas muzikos mokėsi pas Stefano Felis ir Giovanni de Macque. Džezualdų namai Venozoje buvo reikšmingas miestelio kultūros centras. Tikriausiai juose Karlas Džezualdas galėjo semtis patirties iš besilankančių Neapolio muzikantų ir kompozitoriaus Pomponio Nenna (1556−1608). Karlas Džezualdas išmoko groti liutnia. Pirmosios Džezualdo kompozicijos datuojamos 1585 m.

1584 m. mirė Džezualdo vyresnysis brolis ir Karlas tapo pirmuoju paveldėtoju. 1586 m. buvo suorganizuotos jo vestuvės Neapolyje su pussesere ir du kartus tapusia našle Maria d'Avalos, Peskaros markizo dukterimi. Po metų porai gimė sūnus Emanuelis. Po to Karlo žmona pradėjo meilės romaną su Fabrizio Carafa, Andrijos kunigaikščiu. Anot istorijos, Karlas Džezualdas įtarė žmonos neištikimybę, liepė pakeisti pilies spynų mechanizmus ir vieną dieną apsimetė išjojęs į medžioklę. Grįžęs užtiko abu meilužius in flagrante (lovoje). Įtūžio perimtas Karlas Džezualdas nužudė abu meilužius. Tai atsitiko 1590 m. spalio 17 d. Manoma, kad egzekuciją vykdė tarnai, bet pats Džezualdas irgi savomis rankomis prie to prisidėjo. Abu kūnai buvo numesti prieš rūmų vartus viešai. Viso įvykio aplinkybės nežinomos. Būdamas kilmingųjų šeimos nariu Karlas Džezualdas galėjo nebijoti teisminio persekiojimo. Pagal anų laikų kilmingųjų moralinį kodeksą, toks poelgis buvo beveik teisėtas ir netgi neišvengiamas. Karlas bėgo iš Neapolio į Džezualdo miestelį, tikriausiai norėdamas išvengti nužudytųjų giminaičių keršto. Įvykis buvo apdainuotas ir pašieptas to meto Neapolio gatvės kupletininkų. Jam dėmesio skyrė Torkvatas Tasas. Kilo gandai (ir legenda), kad Karlas nužudė antrąjį savo ir Maria d'Avalos sūnų, tuo metu kūdikį, esą pamatęs jo akyse Fabrizio Carafa akis. Tam jokių dokumentuotų patvirtinimų nėra. Grįžęs į pilį esą Karlas buvo apimtas persekiojimo manijos ir pats savo rankomis iškirto visus medžius aplink pilį, kad jos nepasiektų nepastebėti keršytojai.

Karlas paveldėjo Venozos princo titulą po tėvo mirties 1591 m. Po to 1594 m. Karlas Džezualdas vedė antrą kartą, Feraros hercogo Alfonso II dukterėčią Leonorą d'Estę. Feraros dvaras tuo metu buvo vienu reikšmingiausių Italijos kultūrinių centrų. Jame Karlas susipažino su dvaro kompozitoriumi Luzzascho Luzzaschi ir poetu Torkvatu Tasu. Feraroje 1594 m. buvo publikuoti pirmieji Karlo Džezualdo leidiniai: Pirmoji ir Antroji madrigalų knygos. 1595 m. pasirodė Trečioji madrigalų knyga, 1596 m. - Ketvirtoji, kuri rodo susiformavusį Džezualdo stilių. 1597 m. Karlas grįžo į savo valdas Džezualdo miestelyje, prisiekęs daugiau nebekeliauti. 1597 m. Karlui gimė antrasis sūnus Alfonsinas, kuris mirė netrukus − 1600 m. Sūnaus mirtis labai paveikė Karlą Džezualdą, yra liudijimų, kad jis paskutinius dešimt metų buvo gana pakrikusios psichinės būsenos. Po sūnaus mirties Karlas užsakė altorinį paveikslą Džezualdo (nuo kurio, spėjama, yra kilusi giminės pavardė) miestelio bažnyčioje. Religinis Giovanni Balducci paveikslas, pavadinimu „Karlo Džezualdo atsiprašymas“, iki šiol išlikęs Santa Maria delle Grazie bažnyčioje Džezualde. Jame vaizduojamas pats Karlas, jo žmona Leonora ir, spėjama, jų kūdikis (kita versija, paveikslas galėjo būti sukurtas dar iki kūdikio mirties).

Jo santykiai su žmona buvo beveik simboliniai. 1597 m. žmona paskui princą atvyko į Džezualdą. Žinoma, kad ji pradėjo bažnytinį persekiojimą prieš dvi Karlo spėjamas suguloves, Aureliją ir Polisandrą, kaltindama jas raganavimu. Teismui išgavus iš jų prisipažinimus kankinant, abi moterys nebuvo pasmerktos mirčiai, kaip buvo įprasta tuo metu, bet „įkalintos“ princo pilyje. 1608 m. ryšiai tarp princo ir žmonos nutrūko. 1610 m. Leonora d'Estė pradėjo skyrybų procesą, kurį visgi vėliau atšaukė. 1611 m. pasirodė Penktoji ir Šeštoji madrigalų knygos. Karlo Džezualdo teigimu šių knygų madrigalai sukurti prieš 15 metų ir buvo publikuoti dėl to, kad juos apsaugoti nuo plagijatorių ir nuo iškraipytų versijų. 1613 m. mirė pirmasis Karlo sūnus Emanuelis, o netrukus ir pats Karlas rugsėjo 8 d. Gyvenimo pabaigoje esą Karlas buvo pasamdęs tarną, kuris jį plakdavo. Spėjama, kad jis galėjo mirti nuo infekcijos užkrato per žaizdas. Karlas Džezualdas palaidotas Gesù Nuovo bažnyčioje Neapolyje prieš Šv. Ignacijo koplyčią.

Kūryba ir atminimas

Viso Karlas Džezualdas paliko 6 madrigalų knygas, iš kurių svarbiausiomis laikomos Penktoji ir Šeštoji, kuriose dalyje madrigalų naudojamos chromatinės dermės ir disonansai − muzikiniai elementai, kurie Vakarų muzikoje bus vėliau naudoti tik XIX a. Be pasaulietinių kūrinių Karlas Džezualdas yra išleidęs sakralinės muzikos leidinius: dvi „Sacre Cantiones“ knygas 1603 m. (kurių antroji dalis neišliko) ir „Responsoria“ 1611 m., kurios kompozicijos skirtos Didžiojo Penktadienio liturginėms apeigoms. Muzika išskirtinai skirta vokaliniam atlikimui, skirtingai nuo tuo metu pradėjusios įsigalėti muzikinės išraiškos instrumentais, kurią revoliucionizavo Claudio Monteverdi. Tyrinėtojų nuomone, tuo joje pasireiškia manierizmas muzikoje. Madrigalai yra skirti 5 vokalinėms partijoms. Sakralinėje muzikoje partijų skaičius praplėstas iki šešių, septynių.

Kelis šimtmečius po to Karlas Džezualdas buvo žinomas visų pirma kaip žmogžudys. Jo muzika susilaukė didelio dėmesio XX a. Džezualdo atminimas buvo įvertintas kitų kompozitorių operomis. Jo muziką aukštai vertino Igoris Stravinskis, kuris 1960 m. Džezualdo 400-ųjų gimimo metinių progą parašė „Monumentum pro Gesualdo“ − harmonizuotas Džezualdo madrigalų versijas, kurių pagindu buvo sukurtas baletas.

Karlo Džezualdo madrigalas iš VI madrigalų knygos

Operos, skirtos Džezualdo gyvenimui:

• „Gesualdo“ (1993, aut. Alfred Schnittke);
• „Gesualdo“ (1998, aut. Franz Hummel);
• „The Prince Of Venosa“ (1998, aut. Scott Glasgow);
• „Gesualdo“ (2003, aut. Bo Holten);
• „Gesualdo“ (2010, aut. Marc-André Dalbavie ir Richard Millet).

TV filmas:

• „Džezualdas: mirtis dėl penkių balsų“ (1995, rež. Werner Herzog).

Nuorodos

• Tinklalapis, skirtas Carlo Gesualdo I Archyvuota kopija 2019-06-04 iš Wayback Machine projekto.
• Tinklalapis, skirtas Carlo Gesualdo II
• Carlo Gesualdo Encyclopaedia Britannica tinklalapyje
• The Guardian apžvalgininkas apie Carlo Gesualdo
• 52composers.com Archyvuota kopija 2013-01-28 iš Wayback Machine projekto.
• Carlo Gesualdo all-art.com tinklalapyje Archyvuota kopija 2013-05-02 iš Wayback Machine projekto.
• Allmusic apie Carlo Gesualdo: biografija, reviu, kūriniai
• Carlo Gesualdo svetainėje Last.fm