Calūnas
Calūnas (lenk. całun) – laidotuvių liturgijoje naudojamas patiesalas, apdangalas, dažniausiai juodos spalvos, papuoštas religine simbolika. Kaip medžiaginė karsto uždanga dedama arba ant karsto, arba tiesiama ant žemės.
Jeigu pamaldose už mirusius kūno nėra, gali būti patiesiamas calūnas. Katalikų bažnyčiose calūnas netiesiamas prie katafalko, kuris skiriamas mirusiojo kūnui padėti. Jis netiesiamas ir sekmadieniais, iškilmių ir švenčių dienomis, taip pat dienomis, kai po Mišių išstatomas Švč. Sakramentas. Jo negali būti ir ne gedulinėse Mišiose.[1] Absolutio (Libera) apeigoms calūną bažnyčios viduryje ar prie šoninio altoriaus papuošia žvakidėmis su geltono vaško žvakėmis, gėlėmis.[2]
Per Vėlines bažnyčioje tiesiamas calūnas arba statomas katafelis su karstu. Tai panašiai kaip stačiatikiai, uždengiantys mirusiojo veidą, nes mirusysis jau nebepriklauso gyviesiems. Laidotuvių procesą lydinčių religinių apeigų metu calūno drobe dengiamas karstas reiškia tą patį – jis paslepiamas po mirties paslapties skraiste.[3]
Lietuvos laidotuvių liturgijoje naudotų austų calūnų yra pripažintų sakralinės dailės kūriniais, įtrauktais į Kultūros vertybių registrą.
Etimologija redaguoti
„Calūnas“ – į lietuvių kalbą atėjęs polonizmas,[4] kurio reikšmės: didelis uždangalas; gedulingas juodas karsto užtiesalas, krepas; lovos uždangalas; stora gelumbė; prastas vienuolio drabužis ir kt.
Įvairūs posakiai:
- „Nūnai pasaulis kaip calūnas - juodas“ (Aldona Puišytė)
- „Trys grabai ant calūno stokso“ (Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė)
- „Ir juodo audeklo calūnai jau slegia merdėjantį kūną“ (Vincas Mykolaitis-Putinas)
- „Mes gulime aikštėj ant akmenų užkloti gedinčio dangaus calūno“ (Vytautas Ambrazas)
