Bochnia

miestas dabartinės Lenkijos teritorijoje

Bochnia – miestas pietų Lenkijoje.[1] Įsikūręs pusiaukelėje tarp Tarnuvo (38 km į rytus) ir regiono sostinės Krokuvos (vakaruose). Miestas yra žinomas dėl jame esančios seniausios veikiančios druskos kasyklos Europoje. Nuo 1999 m. priklauso Mažosios Lenkijos vaivadijai. Prieš tai buvo Tarnuvo vaivadijoje. 30 176 gyventojai (2014 m. duomenys).

Bochnia
lenk. Bochnia
            
Turgaus aikštė
Bochnia
Bochnia
49°58′0″ š. pl. 20°26′0″ r. ilg. / 49.96667°š. pl. 20.43333°r. ilg. / 49.96667; 20.43333 (Bochnia)
Laiko juosta: (UTC+1)
------ vasaros: (UTC+2)
Valstybė Lenkijos vėliava Lenkija
Vaivadija Mažosios Lenkijos vaivadija Mažosios Lenkijos vaivadija
Įkūrimo data XII a.
Meras Stefan Kolawiński
Gyventojų (2014 m.) 30 176
Plotas 29,9 km²
Tankumas (2014 m.) 1 009 žm./km²
Pašto kodas 32-700
Tinklalapis Oficiali svetainė
Vikiteka Bochnia
Kirčiavimas Bochnià

Miestas įsikūręs išilgai 94 ir 75 autostradų. E40 greitkelis kerta miesto šiaurinę dalį. Yra geležinkelio stotis.

Istorija redaguoti

Bochnia yra vienas seniausių miestų Mažosios Lenkijos vaivadijoje. Pirmą kartą paminėta 1198 m. Regione 1248 m. atrasta akmens druska. 1253 m. vasario 27 d. suteiktos Magdeburgo teisės. Miesto gyventojų daugumą sudarė vokiškai kalbantys gyventojai, atsikėlę iš žemutinės Silezijos. Bochnia taip pat buvo žinoma kaip Salzberg.

Dėl geografinės padėties ir druskos kasyklos Bochnia buvo vienas iš svarbiausių miestų Mažosios Lenkijos vaivadijoje. XIV a. valdant Kazimieras III Didžiajam, pastatyta rotušė, gynybinė siena su keturiais vartais, ligoninė bei prieglauda kalnakasiams. Pradėta statyti šv. Mikalojaus bazilika. XV a. atidaryta mokykla. 1561 m. įvyko miesto gaisrui bei išeikvojus druskos atsargas, miestas patyrė ilgalaikį nuosmukį. 1623 m. pastatytas vienuolynas. XVIII a. pabaigoje vėl buvo atnaujinta druskos kasyba. Antrojo pasaulinio karo metu Bochnioje veikė žydų getas.

Galerija redaguoti

Šaltiniai redaguoti

  1. Bochnia. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 306 psl.