Bitinė sprigė

Bitinė sprigė (Impatiens glandulifera) – spriginių šeimos augalų rūšis. Savaime paplitusi Vakarų Himalajuose (ypač, tarp Kašmyro bei Utarakhando), bet kaip užneštinis augalas išplitusi po Europą, Sibirą, Kanadą, JAV, Naująją Zelandiją ir kitur.

Vienmetis žolinis augalas. Stiebas status, aukštas, šakotas, trapus, gali užaugti iki 3 m aukščio (paprastai 1–2 m). Lapai pliki, lancetiški arba elipsiški, 5–18 cm ilgio ir 2,5–7 cm pločio. Žiedyną sudaro 2–14 žiedų, kurių ilgis 25–40 mm. Žiedai rausvi (gali būti ir balti, violetiniai), kvapnūs, žydi birželio–spalio mėnesiais. Kaip ir kitos sprigės, bitinė sprigė subrandina sėklų dėžutes (jose iki 16 sėklų), kurios vėliau nuo prisilietimo pradeda aižytis ir išsvaido sėklas.

Himalajuose auga 1800–4000 m aukštyje. Natūraliame areale paprastai auga lapuočių ir mišriuose miškuose, teikdama pirmenybę šlapesnėms, tačiau neatviroms saulės spinduliams augavietėms, vengia tankios žolės dangos. XIX a. bitinė sprigė pradėta auginti Britanijos botanikos soduose, parkuose, gėlynuose, kapinėse. XIX a. pab. – XX a. pr. pradėta auginti įvairiose Europos šalyse (Vokietijoje, Suomijoje, Švedijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Danijoje) kaip dekoratyvus, medingas augalas. Kaip invazinis augalas pradėjo plisti nuo XX a. vid., Lietuvoje laukinėje gamtoje fiksuojama nuo 1959 m. Panašiu metu arealas pradėjo smarkiai plėstis Šiaurės Amerikoje, Rusijoje.

Bitinė sprigė prisitaikiusi prie įvairių biotopų, bet geriausiai auga drėgnose maistingose dirvose: upių ir ežerų pakrantėse, drėgnuose pakrančių žolynuose, šviesiuose lapuočių miškuose. Ypač sparčiai įsikuria žmogaus pažeistose vietose: apleistuose laukuose, pakelėse, grioviuose, gyvatvorėse. Sudaro vešlius sąžalynus su kitais azotamėgiais augalais (dilgėlėmis, žliūgėmis, šluotsmilgėmis ir kt.). Sėklos labai daigios, gausios (vienas augalas dažniausiai subrandina iki 2500 sėklų), plinta išmetant sodų ir daržų atliekas su svetimkraščių augalų antžeminėmis dalimis, kartu išmetamos ir šio augalo sėklos) ar dėl į vandens telkinius pakliuvusių sėklų sklaidymo, kai pavasarinių potvynių metu su gruntu iš upių pakrančių pernešamos ir sėklos; prie sėklų tolimojo plitimo taip pat aktyviai prisideda ir gyvūnai.

Lietuvoje – viena agresyviausių invazinių rūšių. Paplitusi beveik visoje šalyje, ir per pastarąjį dešimtmetį jos radaviečių kelis kartus pagausėjo. Ypač sparčiai plinta kai kurių upių ir upelių pakrantėmis. Šiaurės Lietuvoje gana dažnai aptinkami dideli sąžalynai paežerėse, pelkėtų ir aliuvinių miškų pakraščiuose.

Žaliosios augalo dalys, žiedai, sėklų dėžutės ir sėklos tinkamos valgymui.

• 
  Žiedai
• 
  Praižusios sėklų dėžutės
• 
  Lapai
• 
  Būdinga augavietė invazinėje aplinkoje
• 
  Natūrali augavietė (Gėlių Slėnio nacionalinis parkas, Indija)