Bernardinės, Šv. Pranciškaus Asyžiečio trečiojo reguliariojo ordino seserų (bernardinių) vienuolija (lot. Moniales Tertii Ordinis Regularis Sancti Francisci Assisiensis - Bernardinae, OSF-B) – katalikių moterų ordinas, pranciškonų ordino šaka.

Vienuolynas Vilniaus senamiestyje (dabar įsikūręs „Arkangelo“ konferencijų ir meno centras)
Bernardinė

Popiežiaus teisių ordinas, jas 1395 m. patvirtino popiežius Bonifacas IX. Laikosi Šv. Pranciškaus trečiojo ordino (tretininkų) regulos. Dėvi rudą abitą, sujuostą balta virvele, škaplierius, baltą bindą (juostelę) ir antkrūtinį, juodą nuometą (novicijos – baltą). Prie virvelės segi pranciškonų septynių paslapčių rožinį. Bernardinės duodavo klusnumo ir skaistybės įžadus, neturėjo bažnyčių, nesilaikė griežtos klauzūros.

Istorija redaguoti

Belgijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje bernardinėmis buvo vadinamos ir cistersės. Lenkijoje ir Lietuvoje bernardinės veikė kaip savarankiški vienuolynai, kurie įsikūrė prie mažesniųjų brolių bernardinų, (iš čia kilo ir jų pavadinimas) vienuolynų.

LDK bernardinių vienuolynų buvo Vilniuje (2 vienuolynai), Kaune, Gardine, Minske ir Slanime.

Apie 1468 m. bernardinės įsikūrė Kaune. 16251634 m. A. Masalskio lėšomis pastatyta bažnyčia ir vienuolynas. Bernardinės siuvo liturginius rūbus, mokė miestiečių bei bajorų dukteris.

1495 m. bernardinės įsikūrė Vilniuje, Užupyje. Reformuotos tretininkų regulos vienuolėms 1594 m. pastatyta Šv. Mykolo bažnyčia, 1627 m. L. Sapiegos lėšomis – vienuolynas.

Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje 1566 m. popiežius Pijus V įvedė bernardinių klauzūrą ir iškilmingus įžadus.


Po 1863 m. sukilimo Rusijos valdžia vienuolynus ėmė uždarinėti. Vilniuje ordino veikla atkurta 19211949 m.

Veikla redaguoti

Bernardinės globojo ir mokė mergaites, apie 50 jų nuolat išlaikė. Ordinas turėjo noviciatą, novicijos dirbo vaikų darželyje, pradžios mokykloje, turėjo audyklą. Sovietinės okupacijos metais nuo 1949 m. bernardinės veikė pogrindyje. 1989 m. buvo 22 bernardinės. Jos kepė kalėdaičius ir komunikantus Vilniaus miesto ir krašto parapijoms. Siuvo neturtingoms šeimoms, siuvinėjo liturginius drabužius. Katekizavo vaikus, lankė mirštančiuosius. 1966–1989 m. bernardinės aprūpindavo liturginiais reikmenimis bažnyčias Ukrainoje, Baltarusijoje, Kazachstane.

1995 m. ordinas atgaivino veiklą ir bendrą gyvenimą, įsikūrė Rudaminoje prie Vilniaus. Laikosi naujai suredaguotos ir popiežiaus Jono Pauliaus II patvirtintos regulos ir konstitucijos – nuolatinis Dievo garbinimas, kentėjimų apaštalavimas. Vienuolija kontempliatyvi. Yra 12 amžinųjų ir 3 laikinųjų įžadų seserys (2001 m.).[1]

Šiuo metu Lietuvoje gyvena 8 amžinųjų įžadų seserys bernardinės (2011 m.).

Šaltiniai redaguoti

  1. Leonardas JagminasBernardinės. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 109 psl.