Bernardas Vasiliauskas
| Bernardas Vasiliauskas | |
|---|---|
| Gimė | 1938 m. balandžio 28 d. Kaunas |
| Mirė | 2022 m. vasario 21 d. (83 metai) Vilnius |
| Tėvas | Leonardas Vasiliauskas |
| Motina | Ona Meliešytė-Vasiliauskienė |
| Sutuoktinis (-ė) | Vida Prekerytė |
| Vaikai | Gintautė Vasiliauskaitė-Vasiliauskienė Dalia Vasiliauskaitė-Jucienė Vilija Vasiliauskaitė-Valančauskienė |
| Veikla | vargonininkas, pianistas, vargonų restauratorius |
| Organizacijos | Vilniaus arkikatedros bazilika |
| Pareigos | vargonininkas |
| Alma mater | 1961 m. LSSR konservatorija |
Bernardas Vasiliauskas (1938 m. balandžio 28 d. Kaune – 2022 m. vasario 21 d. Vilniuje[1][2]) – Lietuvos vargonininkas, pianistas, vargonų restauratorius.
Biografija redaguoti
1955–1966 m. LSSR operos ir baleto teatro orkestro artistas. 1956 m. baigė Vilniaus dešimtmetę muzikos mokyklą, LSSR konservatoriją (1961 m. Olgos Šteinbergaitės fortepijono, 1966 m. Leopoldo Digrio vargonų klasę). 1961–1977 m. dėstė LSSR konservatorijoje. Nuo 1977 m. dirbo Respublikinio kultūros paminklų restauravimo tresto Vilniaus vargonų dirbtuvėse intonuotoju, nuo 1989 m. yra Vilniaus arkikatedros bazilikos vargonininkas.[3] Gyveno Vilniuje.
Šeima: sutuoktinė Vida Prekerytė (muzikantė), dukros Gintautė (ekonomistė), Dalia (pianistė), Vilija (smuikininkė).[4]
Vargonų restauravimas redaguoti
Daug metų restauravo vargonus. Šitos specialybės jis ėmėsi tada, kai jo bendramokslis Rimantas Gučas tapo Vilniaus vargonų dirbtuvių vadovu. Tokios įmonės paskirtis buvo restauruoti didžiausius Lietuvoje Šv. Jonų bažnyčios vargonus. Didžiausi iš B. Vasiliausko restauruotų buvo Kauno arkikatedros vargonai, statyti garsaus meistro Juozo Radavičiaus. Nors nebuvo atlikta visiška šio muzikos instrumento restauracija, tačiau teko visus iki vieno peržiūrėti vamzdelius, atnaujinti mechaniką.
Dirbdamas restauruotoju B. Vasiliauskas kartu ir muzikavo. Pastaruoju metu grojo vien vargonais.
Koncertinė veikla redaguoti
Keturis dešimtmečius B. Vasiliausko koncertinė veikla yra susijusi su vargonais. Plačiai koncertavo kaip solistas, taip pat ir su daugeliu Lietuvos chorų, orkestrų. Gastroliavo Baltijos šalyse, Vokietijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, Ispanijoje, Italijoje, Norvegijoje, Rusijoje, kitose šalyse.
Dalyvavo tarptautiniuose konkursuose: M.K.Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurse, 1968 m. tapo pirmosios premijos laureatu. 1988 m. LTSR nusipelnęs artistas.[5]
Repertuaras redaguoti
Bernardo Vasiliausko repertuare – XIX–XX a. vargonų muzika. Jis yra pirmasis daugelio lietuvių kompozitorių kūrinių atlikėjas. B. Vasiliauskas dalyvavo įrašant 15 plokštelių ir 12 CD, kuriuose skamba:
- užsienio kompozitorių J.P. Sweelinck, J. Pachelbel, J. Kuhnau, F. Manfredini, G.P. Telemann, J.S. Bach, A. Vivaldi, G.F. Händel, J.G. Albrechtsberger, L. Cherubini, J. Brahms, P. Eben ir kt. kūriniai;
- lietuvių autorių J. Naujalio, Č. Sasnausko, S. Vainiūno, K. Brundzaitės, V. Barkausko, T. Makačino, R. Žigaičio opusai.
Vargonininko kūrybiniais partneriais buvo visa eilė Lietuvos ir užsienio atlikėjų bei kolektyvų:
- smuikininkai: Kornelija Kalinauskaitė, Jurgis Fledžinskas, Aleksandras Livontas;
- solistai: Birutė Almonaitytė (mecosopranas), Andrius Pleškūnas (altas);
- chorai: Kauno valstybinis choras, „Ąžuoliukas“, „Cantemus“ (Vilnius), „Giesmė“ (Kaunas), „Dagilėlis“ (Šiauliai), „Varpelis“ (Kaunas), E. Balsio menų gimnazijos choras (Klaipėda), „Pastoralė“ (Kaunas), „Polifonija“ (Šiauliai), Vilniaus arkikatedros choras, „Vesna“ (Maskva) ir kt.[6]
Įvertinimas redaguoti
- 2013 m. įvertintas Kultūros ministerijos garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“, o „už vargonų gausmą virš Vilniaus“ apdovanotas Šv. Kristoforo statulėle Archyvuota kopija 2022-05-26 iš Wayback Machine projekto.
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Arvydas Karaška. Bernardas Vasiliauskas. Visuotinė lietuvių enciklopedija. 2018-03-15. Nuoroda tikrinta 2022-02-22.
- ↑ Mirė vienas žymiausių Lietuvos vargonininkų Bernardas Vasiliauskas. lrt.lt. 2022-02-21. Nuoroda tikrinta 2022-02-22.
- ↑ http://www.vargonai.lt/int_vaitkus_bv.htm
- ↑ Vargonų muzikos vakaras // XXI amžius, 2002-12-06, Nr. 92 (1099)
- ↑ Bernardas Vasiliauskas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. - 468
- ↑ http://www.vargonai.lt/vasiliauskas.htm