Bendrinė kalba – pavyzdinė, sunorminta nacijos ar tautos kalba. Ji gali būti rašomoji ir šnekamoji. Vartojama visose srityse: literatūroje, žiniasklaidoje, mene (pvz., kine, TV filmuose, teatre), mokslo reikalams, oficialioje ir buitinėje žodinėje kalboje bei daugybėje kitų sričių.

Lietuvių bendrinės kalbos periodizacija redaguoti

Prof. J. Palionis[1][2][3] lietuvių rašytinę (bet ne visada bendrinę) kalbą periodizuoja taip:

  1. Lietuvių literatūrinė kalba XVI–XVII a.;
  2. Lietuvių literatūrinė kalba XVIII a.
  • II. Lietuvių literatūrinė kalba nacionaliniu periodu:
  1. Lietuvių literatūrinė kalba XIX a. pirmoje pusėje ir viduryje (iki 1883 m.);
  2. Lietuvių literatūrinė kalba XIX a. pab. – XX a. pr. (1883–1919 m.);
  3. Lietuvių literatūrinė kalba Lietuvos Respublikos metais (1919–1940 m.);
  4. Lietuvių literatūrinė kalba tarybinės santvarkos sąlygomis (nuo 1940 m.).

Kiekvieno laikotarpio bendrinė kalba turi savitų stiliaus, rašybos, leksikos, morfologijos, fonetikos ir kitų ypatybių.

Susiję terminai redaguoti

Literatūros manifestas - idėjinių ir estetinių principų deklaracija, skelbiama besiformuojančios naujos srovės, judėjimo ar grupės vardu.
Literatūrinė įtaka - vieno rašytojo pažiūrų ir meninio vaizdavimo poveikis kito kūrybai.
Literatūros kritika - gyvenamojo meto grožinės literatūros kūrinių nagrinėjimas, aiškinimas ir vertinimas.
Literatūros istorija - literatūros mokslo šaka, kurios objektą sudaro istorinė chronologinė senosios raštijos ir vėlesnės grožinės literatūros srovių, žanrų, stilių raida bei rašytojų vieta ir vertė šioje raidoje.
Literatūros sociologija - tarpinė socialinių ir humanitarinių mokslų disciplina, tyrinėjanti literatūros ir socialinės aplinkos santykį.

Šaltiniai redaguoti

  1. Jonas Palionis. Lietuvių literatūrinės kalbos istorija. – Vilnius: Mokslas, 1979
  2. Jonas Palionis. Lietuvių literatūrinė kalba XVI–XVII a. – Vilnius: Mintis, 1967
  3. Jonas Palionis. Lietuvių rašomosios kalbos istorija – Vilnius: „Mokslo ir enciklopedijų leidykla“, 1995