Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.
Beludžių kalba
بلوچی
KalbamaPakistanas, Iranas, Afganistanas, Omanas, Turkmėnija
Kalbančiųjų skaičius7,6 mln.
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių?
Kilmėindoeuropiečių
0indoiranėnų
00iranėnų
000vakarų iranėnų
0000beludžių
Rašto sistemosarabų raštas (nastaliq)
Oficialus statusas
Oficiali kalbaPakistano vėliava Pakistanas (regioninė), Irano vėliava Iranas (regioninė)
Kalbos kodai
ISO 639-2bal
ISO 639-3bal (bgp, bgn, bcc)
Geografinis paplitimas

Beludžių kalba (بلوچی = Balóćí) – indoiranėnų kalba (indoeuropiečių kalbų šeima), vartojama beludžių tautybės žmonių, gyvenančių daugiausia Beludžistane (Pakistanas, Afganistanas, Iranas). Šią kalbą taip pat vartoja nemažai brahujų. Beludžių kalba yra oficiali regioninė kalba Beludžistano provincijoje (Pakistane) bei Sistano ir Beludžistano provincijoje (Irane). Kalbančiųjų skaičius – 7,6 mln. žmonių.

Kalba turi daug tarmių, iš kurių išskiriamos trys grupės:

  • rytų beludžių (šiaurės rytų Beludžistanas, Sindhas, Pandžabas);
  • vakarų beludžių (šiaurės vakarų Beludžistanas, Afganistanas, Turkmėnija, Iranas, Tadžikija);
  • pietų beludžių (pietų Beludžistanas, Sindhas, Iranas, Omanas, JAE).

Negausi korošių tarmė Farse taip pat kartais priskiriama beludžių kalbai.

Iki XIX a. beludžių kalba buvo tik šnekamoji, raštai rašyti persiškai. Britų valdymo laikais ši kalba pradėta užrašinėti lotyniškai, bet susikūrus Pakistanui, pritaikytas arabų raštas. 1951 m. išleistas pirmasis grožinis leidinys beludžių kalba – Gulo Chano Nasiro poezijos rinkinys Gulbang. Vėliau Sajadas Zahuršahas Hašomi sukūrė unifikuotą perrašos sistemą ir gramatiką.

Nuorodos redaguoti