Barbara Strozzi
|
Šį biografinį straipsnį reikėtų sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Jei galite, prašome sutvarkyti šį straipsnį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą. Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje Nesutvarkyti straipsniai. |
Barbara Strozzi (it. Barbara Stroci, pakr. 1619 m. rugpjūčio 6 d. – 1677 m. lapkričio 11 d.) – italų Baroko atlikėja ir kompozitorė. Jos kompozicijos buvo publikuotos jai esant gyvai.
Biografija redaguoti
Poetas ir libretų autorius Giulio Strozzi pripažino Barbarą Stroci savo įvaikinta dukra. Tikėtina, kad ji buvo nesantuokinė Strozzi ir jo ilgametės tarnaitės Isabella Garzoni dukra. Stroci buvo pakrikštyta Šventosios Sofijos bažnyčioje Venecijoje.
Giulio Strozzi skatino savo dukros muzikinį talentą; jis įkūrė akademiją, kurioje Stroci pasirodydavo viešai. Tačiau dainavimas nebuvo jos vienintelis talentas – Stroci taip pat sugebėjo rašyti muziką, todėl savo tėvo padedama ji mokėsi pas kompozitorių Francesco Cavalli.
Barbara Stroci gyveno gana ramų gyvenimą. Susilaukė keturių vaikų, bent trys iš jų – nuo to paties vyro.
Stroci mirė 1677 m. būdama 58-erių. Manoma, jog ji palaidota Eremitani bažnyčioje.
Muzika redaguoti
Stroci buvo laikoma „produktyviausia Venecijos spausdintos pasaulietinės muzikos kompozitore amžiaus viduryje“. Jos kūryba ypatinga ir tuo, jog ji rašė tik pasaulietinė vokalinę muziką, su viena išimtimi – vieno sakralinių dainų tomu. Stroci buvo žinoma dėl poetiškumo bei kompozicinio talento.
Beveik trys ketvirtadaliai jos spausdintų darbų buvo parašyti sopranui, yra darbų ir kitiems balsams. Jos muzikinės kompozicijos kyla iš Seconda practica tradicijos. Stroci muzika primena Cavalli dvasią, tačiau jos muzika lyriškesnė ir daug labiau priklausoma nuo gryno balso skambesio. Daug jos dainų tekstų buvo parašyti jos tėvo. Vėliau tekstus rašė jos tėvo kolegos arba ji pati.
Leidiniai redaguoti
- Il primo libro di madrigali, per 2–5 voci e basso continuo, op. 1 (1644)
- Cantate, ariette e duetti, per 2 voci e basso continuo, op. 2 (1651)
- Cantate e ariette, per 1–3 voci e basso continuo, op. 3 (1654)
- Sacri musicali affetti, libro I, op. 5 (1655)
- Quis dabit mihi, mottetto per 3 voci (1656)
- Ariette a voce sola, op. 6 (1657)
- Diporti di Euterpe ovvero Cantate e ariette a voce sola, op. 7 (1659)
- Arie a voce sola, op. 8 (1664)
