Baltijos kelias (latv. Baltijas ceļš, est. Balti kett) – apie 650 km ilgio[1] susikibusių žmonių grandinė, 1989 m. rugpjūčio 23 d., minint 50-ąsias Molotovo-Ribentropo pakto (Vokietijos ir SSRS nepuolimo sutartis su slaptaisiais protokolais), dėl Europos pasidalinimo tarp Vokietijos ir SSRS, metines. Sustojusių ir rankomis sukabinusių žmonių grandine, jungusia trijų Sovietų sąjungos okupuotų Baltijos šalių sostines – Vilnių, Rygą ir Taliną, pareikštas protestas dėl Slaptųjų protokolų ir Baltijos šalių nepriklausomybės panaikinimo.

Baltijos kelias

Baltijos kelią surengė Lietuvos persitvarkymo sąjūdis, Estijos ir Latvijos liaudies frontai. Vienu metu įvykis buvo įtrauktas į Gineso pasaulio rekordų knygą kaip ilgiausia žmonių grandinė (atstumas nuo Vilniaus iki Talino per Valmierą ir Viljandį yra apie 670 km). Kelias ėjo ruožu VilniusUkmergėPanevėžysPasvalysBauskėRyga-Cėsys-Valmiera-Rūjiena-Viljandis-Tiūris-Rapla-Talinas.

Panašios akcijos buvo rengiamos dar kelerius metus, pvz., 1991 m. Liepsnojantis Baltijos kelias – buvo deginami laužai. Panašių manifestacijų surengė ir kitos tautos. VDR, siekusios suvienyti Vokietijos abi dalis manifestacijos 1989 pab. – 1990 m.

1990 m. apie šį kelią Audrius Stonys ir Arūnas Matelis sukūrė 35:10 trukmės dokumentinį filmą „Baltijos kelias“.

2009 m. UNESCO įtraukė Baltijos kelią į „Pasaulio atminties“ sąrašą.

Monumentas Baltijos keliui pažymėti Estijoje

Istorija redaguoti

 
Baltijos kelio dalis prie Žaliojo tilto Vilniuje
 
2009 Simbolinis Baltijos kelias Rygoje. 2009 m. rugpjūčio 23 d. vakarą Rygos centre prie Laisvės statulos uždegtos žvakutės simboliškai pažymėti Baltijos kelio dvidešimtmetį.

1989 m. gegužės 1415 d. vyko Baltijos asamblėja Taline. Joje Estijos Liaudies Fronto Taryba, Latvijos Liaudies Fronto Dūma ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimas priėmė svarbias deklaracijas.

Baltijos tautų teisių deklaracijoje pabrėžiama tautinės kultūros svarba. Remiantis tarptautinių teisių dokumentais, tuo, kad iš esmės nepakito Sovietų Sąjungos ideologija ir politika (nacijas traktuojant kaip laikiną ir pažangai trukdantį reiškinį, atmetant tautos apsisprendimo mėginimus), skelbė natūralias ir neatimamas teises:

  • Gyventi istoriškai susiklosčiusioje savo teritorijoje
  • Teisę apsispręsti ir laisvai nustatyti savo politinį statusą
  • Teisę išsaugoti savo kultūrą ir savitumą
  • Teisę pasirinkti ūkininkavimo formas ir kt.

Asamblėjos metu Taline, Rotušės aikštėje, Estijos Liaudies Fronto atstovas Matis Hintas pasakė kalbą „Pabaltijo kelias“. Trumpai apžvelgęs tūkstančius metų Baltijos pakrantėje gyvenusių estų, latvių ir lietuvių tarpusavio ryšius, jis pabrėžė, kad Pabaltijo valstybių nepriklausomybė buvo paminta dviejų totalitarinių režimų – nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos. Estija ir Latvija, Lietuva buvo atiduotos agresorių savivalei. Nepaisant to, jos išsaugojo ištikimybę savo kalbai, kultūrai, tautinėms tradicijoms. Jis teigė, kad Pabaltijo kelias yra Europos kelias. Kalbiniu, tautiniu ir kultūriniu pagrindu suskirstyta Europa vienintelė gali saugoti ir puoselėti turtingą visos Europos kultūrinį palikimą. Pabaltijo kelias – derybų, įtikinėjimo ir įrodymų kelias.

1989 m. liepos 15 d. Pernu mieste Estijoje susirinkę trijų Baltijos tautų išsivaduojamųjų judėjimų atstovai nutarė surengti bendrą solidarumo akciją – Baltijos kelią: gyva žmonių grandine sujungti Vilnių, Rygą, Taliną, dar kartą pademonstruoti sovietų valdžiai ir pasaulio tautoms apie vienybę ir ryžtą siekti laisvės bei nepriklausomybės.

Lygiai 19 val., pasigirdus radijo signalams, šimtų tūkstančių žmonių grandinė nusidriekė nuo Gedimino bokšto Vilniuje per Ukmergę, Panevėžį, Pasvalį, Bauskę, pro Laisvės paminklą Rygoje, iki Hermano bokšto Taline. Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojai susikibdami rankomis sudarė gyvą grandinę per Baltijos valstybes, taip simboliškai atskirdami Baltijos valstybes nuo Sovietų Sąjungos, išreikšdami norą būti laisvais. Spėjama, kad iš viso kelyje stovėjo apie 2-2,5 mln. žmonių, iš jų beveik 1 mln. – iš Lietuvos. Dešimtys tūkstančių, neįstengusių patekti į magistralę, susibūrė jos prieigose, sudarydami didžiausios grandinės atšakas. Tragiškus Molotovo-Ribentropo pakto įvykius atspindėjo vidinis žmonių susitelkimas ir ryžtas. Visame kelyje plevėsavo juodi gedulo kaspinai, degė žvakutės, primindamos apie aukas ir didelių netekčių skausmą.

Lietuvos teritorijoje „Baltijos kelio“ manifestacijoje dalyvavo apie 785–810 tūkst. žmonių su daugiau kaip 60 tūkst. automobilių. Maždaug 425–510 tūkst. akcijos dalyvių buvo apie 204 km ilgio kelyje Vilnius–Latvijos siena, o kiti – dar apie 300 tūkst. – dėl transporto kamšaties nepasiekę numatytos vietos sudarė „Baltijos kelio“ atšakas. „Baltijos kelio“ akcijos metu Lietuvoje susidarė daugiausia viena kryptimi važiuojančių automobilių eilių, ilgiausia transporto „grūstis“ ir buvo daugiausia lėktuvais išbarstyta gėlių. Šiai akcijai pasibaigus, o kai kur ir iki jos, vyko mitingai. Pastatyta apie 50 kryžių, koplytstulpių, atidengta paminklinių akmenų ir kitų atminimo ženklų[2].

Kaip tik Baltijos kelio išvakarėse Lietuvos SSR AT speciali komisija, tyrusi 1939 m. rugpjūčio 23 d. Vokietijos-SSRS sutarties padarinius paskelbė išvadas dėl įvykių raidos po abiejų šalių slaptojo protokolo pasirašymo. Jose pabrėžti SSRS 1940 m. birželio 14 d. Ultimatumo Lietuvai pragaištingi padariniai. Teigiama, kad nelaisvai ir nedemokratiškai sudarytas Liaudies Seimas tapo į Lietuvą atsiųstu SSRS vyriausybės įgaliotinių įrankiu, o jo deklaracija dėl įstojimo į SSRS priimta prieš Lietuvos piliečių valią realizuojant didžiavalstybinius SSRS tikslus.

 
Baltijos kelio dešimtmečio paminklas prie Ukmergės

Idėja redaguoti

Vilniaus Sąjūdžio Seimas 1989 m. rugpjūčio 23 d. patvirtino dokumentą „Baltijos kelias“. Seimo atstovai dokumente tvirtino ieškoję kelių, kuriais galima būtų taikiai atkurti savo valstybę, tačiau to reikėjo ne tik Lietuvai, o ir Latvijai, Estijai. Dokumente „Baltijos kelias“ apibūdinamas kaip geriausia išeitis visoms šalims, atitinka visų Pabaltijo valstybių interesus. Pasisakyme buvo išdėstyta „Baltijos kelio filosofija“.

  • Baltijos kelias – parlamentinis kelias į taikų mūsų valstybės atkūrimą.
  • Baltijos kelias – nekelia pavojaus niekam.
  • Baltijos kelias – užtikrina socialinę apsaugą, pilietines teises ir ekonominę pažangą visoms be išimties Baltijos tautoms.
  • Baltijos kelias – demokratijos kelias.
  • Baltijos kelias – tai vienintelis kelias į laisvę, lygybę, brolybę, kuris eina bendros mūsų Baltijos jūros krantais.
  • Baltijos kelias – Europos kelias.
  • Baltijos kelias – tai paskutinis kolonijinių teritorijų Europoje išlaisvinimo kelias.
  • Baltijos kelias – mūsų bendrų namų pastatymo kelias.

Baltijos kelias įrodė, kad trijų buvusių valstybių nepriklausomybės atkūrimo siekia ne tik tautiniai judėjimai – Sąjūdis, Liaudies frontai, bet visos minėtos tautos, kad visos trys tautos ir joms vadovaujantys judėjimai pasirinko ne prievartinį, o teisinį parlamentinį išsivadavimo kelią. Renginio organizuotumas ir rimtis SSRS vadovybei ir pasauliui parodė šių kraštų visuomenės brandą ir susitelkimą. Ne be šios akcijos politinio, visuomeninio ir net vizualinio įspūdžio SSRS antrasis Liaudies deputatų suvažiavimas, nors su tam tikromis išlygomis, bet pripažino, kad Molotovo-Ribentropo paktas ir slaptieji protokolai prieštarauja tarptautinei teisei, kad Baltijos valstybių suverenitetas neteisėtai sutryptas. Tai buvo viena svarbiausių masinių akcijų, aukščiausia emocinė tautų solidarumo apraiška.

Palaikymas kitose šalyse redaguoti

Tos dienos įvykiai Rusijoje redaguoti

Tą dieną Rusijos sostinėje Maskvoje, Rusakovo kultūros namuose prasidėjo Pabaltijo tautų savaitė, skirta Lietuvai. Atidaryta paroda „1939–1941 m. Lietuvos įvykių dokumentinė medžiaga, pateikta olandų, lenkų, vokiečių kalbomis, koncertavo choras „Tremtinys“, vyko susitikimas su Lietuvos atstovais.

Puškino aikštėje vyko mitingas, organizuotas Demokratinės sąjungos, Molotovo-Ribentropo pakto 50-mečiui. Jo metu milicija mušė, suiminėjo žmones, atiminėjo Baltijos valstybių tautines vėliavas.

Leningrade, aikštėje prie Žiemos rūmų taip pat vyko mitingas pakto 50-mečiui.

Novosibirske prie miesto viešosios bibliotekos taip pat vyko mitingas, organizuotas „Memorialo“, Demokratų sąjungos. Buvo iškabintos Lietuvos, Latvijos, Estijos vėliavos, perrištos juodais kaspinais.

Tos dienos įvykiai Ukrainoje redaguoti

Ternopolyje Ukrainos Narodnyj Ruch ir draugija „Memorialas“ organizavo mitingą „Tarptautiniai santykiai ir Pabaltijo tautų palaikymas ryšium su Stalino-Hitlerio pakto 50-mečiu“.

Tos dienos įvykiai Prancūzijoje redaguoti

Pasaulio jaunimo kongreso metu Paryžiuje lietuviai, latviai ir estai surengė demonstraciją-eiseną nuo Triumfo arkos iki Laisvės paminklo. Joje dalyvavo ir lenkų, ir rumunų, vengrų, amerikiečių, laisvų Europos valstybių, kai kurių Azijos valstybių atstovai. Lietuvos, Latvijos, Estijos vėliavos ir plakatai, reikalaujantys išvesti sovietinę armiją iš Baltijos valstybių Eifelio bokšto fone.

Grasinimai redaguoti

Rugpjūčio 26 d. per Maskvos televiziją buvo perduotas SSKP CK pareiškimas „Dėl padėties sovietinio Pabaltijo respublikose“, kuriame priešiškai vertinama padėtis Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, o rugpjūčio 23 d. Masių akcija įvertinta kaip siekis nuteikti Pabaltijo respublikų tautas atsiskyrimui nuo Sovietų Sąjungos.

Grasinama: „Nueita per toli. Pabaltijo tautų likimui gresia rimtas pavojus. Žmonės turi žinoti, prie kokios bedugnės juos stumia nacionalistų lyderiai. Jeigu jiems pavyktų pasiekti savo tikslus, padariniai gali būti katastrofiški. Galėtų iškilti klausimas dėl paties jų gyvybingumo“.

Nuotraukų galerija redaguoti

Taip pat skaitykite redaguoti

Šaltiniai redaguoti

  1. Baltijos kelias. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002
  2. Vytautas Navaitis. Lietuvos rekordų knyga. 2003
  • „Lietuva 1940–1990. Okupuotos Lietuvos istorija“. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. – Vilnius, 2005. – p. 617–619.
  • Visuotinė lietuvių enciklopedija. Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. – Vilnius 2002. T. II. „Baltijos kelias“.
  • „Baltijos kelias“ – kelias į laisvę. Dešimtmetį minint“. Lietuvos Sąjūdis, Romas Batūra. – Vilnius 1999. – p. 14-16, 24-27, 44-45.

Nuorodos redaguoti