Baltarusijos lietuviai

Baltarusijos lietuviai – lietuviai, laikinai ar nuolat gyvenantys Baltarusijoje.

Istorija redaguoti

Archeologijos duomenys rodo, kad II–I tūkstantmetyje pr. m. e. dab. Baltarusijos teritorijoje gyveno baltų gentys. Nuo I tūkstantmečio antrosios pusės jas vis labiau asimiliuojant rytiniams slavams ilgainiui liko tik baltiškos salos. LDK laikais dab. Baltarusijos teritorijoje daug kur gyveno lietuvių: rašytiniai šaltiniai mini lietuvius XIV a. pabaigoje – XV a. gyvenus Oršos apskr.; čia 1387 m. buvo pakrikštyti likę pagonys lietuviai ir įsteigta Obolcų (į vakarus nuo Oršos) katalikų parapija. XV a. – XVI a. lietuviškos buvo Lydos, Krevo (Krėvos), Ašmenos, Smurgainių, Medilo, Vileikos, Vidžių, Breslaujos apylinkės. Dalis šių vietų lietuvių XVI a. – XIX a. subaltarusėjo, dalis sulenkėjo.

Iki XVIII a. pabaigoje visa dab. Baltarusijos teritorija priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštijai, XIX a.-XX a. pradžioje – Rusijos imperijai. XIX a. viduryje lietuviškos dar buvo Perlamo, Ašiužos, Pariečės, Dubičių, Rodūnios, Pelesos, Asavos, Varanavo, Benekainių, Apso, Drūkšių apylinkės. Lietuviškų kaimų (Dimanava, Malkava, Sofeiskas) XIX a. pabaigoje Baltarusijoje įkūrė lietuviai, atsikėlę iš Vilniaus ir Kauno gubernijų. XX a. lietuviškai kalbančių dar buvo kai kuriuose Varanavo, Astravo, Vijos, Breslaujos apylinkių kaimuose.

1915 m. per Baltarusiją į rytus traukėsi daug Lietuvos gyventojų, Minske ir kitur veikė Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti skyriai. 1918 m. kuriantis Lietuvos valstybei rytinių etninių žemių, dabar priklausančių Baltarusijai, lietuviai siekė, kad jų gyvenamoji teritorija atitektų Lietuvos Respublikai. 1919 m. Baltarusija siekė nepriklausomybės, bet Rytų Baltarusija 1920 m. faktiškai atiteko Tarybų Rusijai, buvo sudaryta Baltarusijos TSR, 1922 m. gruodžio mėn. ji tapo TSRS sąjungine respublika ir formaliai viena TSRS įkūrėjų. 1920–1939 m. Vakarų Baltarusijos teritorija buvo valdoma Lenkijos, po 1939 m. dalis etninių lietuvių žemių – Apsas, Gėliūnai, Gervėčiai, Girios, Pelesa, Rimdžiūnai, Rodūnia, Mockai ir kiti kaimai, kuriuose iki Antrojo pasaulinio karo gyveno apie 24 000 lietuvių, liko Baltarusijos teritorijoje.^[1]

Kultūra, švietimas redaguoti

1927–1944 m. Baltarusijoje lietuvių kalba ėjo 4 komunistiniai periodiniai leidiniai. Komunistinėms idėjoms skleisti 1927–1930 m. veikė Lietuvių biuras prie Baltarusijos KP (b) CK Agitacijos ir propagandos sk., 1931–1938 m. – prie Vakarų Baltarusijos KP CK.

1928–1937 m. Minsko radijas kas savaite transliavo laidas lietuvių kalba. 1928 m. Baltarusijoje buvo 10 lietuvių pradžios mokyklų. Dimanavoje 1929–1938 m. veikė Z. Angariečio lietuvių vidurinė mokykla.

Per 4 dešimtmečio stalinines represijas išžudyta diduma lietuvių inteligentų, t. p. žuvo, represuota daug lietuvių komunistų. Per Antrąjį pasaulinį karą Lietuvos generalinei sričiai priskirtose Baltarusijos lietuvių etninėse žemėse buvo įsteigta lietuviškų mokyklų, bažnyčiose atgaivintos pamaldos lietuvių kalba, tačiau tuoj po karo visos mokyklos uždarytos. Nuo 1957 m. aštuonių Gervėčių ir Pelesos apylinkių gyvenviečių mokyklose buvo lietuvių kalbos pamokos, vėliau jų liko tik Gervėčiuose, Pelesoje ir Giriose.

1994 m. rugsėjo 1 d. Rimdžiūnuose pradėjo veikti pirmoji po karo lietuvių pradžios mokykla – darželis, nuo 1996 m. vidurinė. 1996 m. atidarytos Gardino ir Minsko sekmadieninės lietuvių mokyklos. Nuo 1999 m. veikia Pelekų, Ūsonių ir Vainiūnų lituanistinės mokyklos, lietuvių kalba pamokos yra Balčiškių, Gervėčių vidurinėse mokyklose, Pelesos pagrindinėje rusų mokykloje. Veikia Pelesos nevalstybinė vidurinė lietuvių mokykla, Rodūnios sekmadieninė lituanistinė mokykla.

1999 m. pradėtas leisti Baltarusijos lietuvių biuletenis „Mūsų žodis“. 2000 m. Rimdžiūnuose pastatytas Lietuvių kultūros, švietimo ir informacijos centras.

Organizacijos redaguoti

1927–1932 m. veikė Baltarusijos proletarinių rašytojų asociacijos lietuvių sekcija, 1927–1937 m. – Baltarusijos TSR MA ir Valstybinės leidyklos lietuvių sektoriai.

1991 m. suirus TSRS Baltarusijoje atsirado galimybė organizuoti lietuvišką veiklą. 1994 m. Pelesoje, Gervėčiuose įsikūrė lietuvių bendruomenės. 1994 m. įkurta Baltarusijos lietuvių bendruomenė, vienijanti visas Baltarusijos lietuvių organizacijas. 1995 m. įkurta Gardino lietuvių bendruomenė ir Gardino srities lietuvių susivienijimas „Tėvynė“. 1998 m. įregistruota Breslaujos krašto lietuvių bendruomenė (Vitebsko sritis).

1996 m. buvo sušauktas Baltarusijos lietuvių I suvažiavimas. Lietuviai dalyvauja Lietuvos dainų šventėse, Baltarusijos tautinių kultūrų festivaliuose. 1998 m. Minske vyko Baltarusijos lietuvių kultūros ir meno dienos: veikė Baltarusijos lietuvių dailininkų paroda, koncertavo meno kolektyvai. 1999 m. Baltarusijos lietuvių bendruomenė sušaukė Baltarusijos lietuvių II suvažiavimą.^[2]

Lietuvių demografija redaguoti

1959 m. pagal oficialią statistiką lietuviškai kalbėjo 8363, 1979 m. – 6993 žmonių, 78% lietuviais užsirašiusiųjų.

Demografinė raida tarp 1926 m. ir 1989 m.

1926 m.

1959 m.^sur.

1979 m.^sur.

1989 m.^sur.

6 864

9 800

9 000

7 606

Šaltiniai redaguoti

↑ Gintautas Ereminas, Linas Saldukas, Vytautas Spečiūnas. Baltarusijos lietuviai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XII (Lietuva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 831 psl.
↑ Baltarusija. Lietuviai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 541 psl.

Lietuviai

Subetnosai: Aukštaičiai | Žemaičiai | Dzūkai | Suvalkiečiai

Istorinės diasporos: Lietuvninkai

[1] Gintautas Ereminas, Linas Saldukas, Vytautas Spečiūnas. Baltarusijos lietuviai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XII (Lietuva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 831 psl.

[2] Baltarusija. Lietuviai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 541 psl.

[1]

[2]