Baltaraiščiai
Baltaraiščiai (rus. белорукавники) – vokiečių kariuomenės Antrojo pasaulinio karo metais užimtose TSRS teritorijose veikę vietiniai savanoriai vermachto talkininkai, ant rankovių dėvėję baltus raiščius, dalyvavę nacių baudžiamosiose operacijose.[2] Rusijos išvadavimo armijos kareiviai, kovoję vokiečių pusėje, turėjo baltus raiščius ant abiejų rankovių, kad juos būtų galima atskirti nuo vokiečių. Raudonieji partizanai juos vadino baltaraiščiais.[3]
Lietuvoje redaguoti
Lietuvių sukilėliai ir partizanai, kovotojai prieš komunistinę valdžią, Antrojo pasaulinio karo metais ant rankovių taip pat dėvėjo improvizuotą skiriamąjį ženklą – baltą raištį.
1941 m. sovietams pradėjus pirmuosius trėmimus, Lietuvos pogrindyje ėmė veikti daug prastokai ginkluotų partizanų būrių, kurie atkreipė sovietinio saugumo dėmesį. Baltus raiščius dėvėjo kaip skiriamuosius ženklus 1941 m. birželio sukilimo dalyviai, kovoję prieš komunistų valdžią.
Antisovietinio pasipriešinimo organizacija Lietuvių aktyvistų frontas buvo išleidusi atsišaukimą „Amžiams išvaduokime Lietuvą nuo žydijos jungo”, todėl žydai buvo laikomi pražūtingos komunizmo ideologijos skleidėjais, kaltinami, kad įsivyravo Lietuvos ekonomikoje, užplūdo miestus ir panašiai. Žydus saugojo vadinamieji partizanai, ėmę aktyviai veikti jau pirmomis nacių–sovietų karo dienomis, be to, jie įsitraukė ir į masinį žydų persekiojimą, žudynes. Jie liaudyje vadinti baltaraiščiais dėl dėvimų baltų raiščių. Iš pradžių terminas neturėjo jokios ideologinės reikšmės, bet vėliau įgavo neigiamą politinį atspalvį.