Asimiliacija (kalbotyra)

Asimiliãcija (liet. supanašė́jimas) – tai procesas, kai vienas garsas tampa panašus į greta stovintį kitą kuriuo nors aspektu ar tam tikrais atvejais visai išnyksta. Asimiliaciją nulemia fiziologinės kalbos padargų savybės – nesugebėjimas greitai pereiti nuo vieno garso prie kito.

Asimiliacija lietuvių kalboje

Lietuvoje kalboje asimiliacija vyksta trim atvejais, kurie remiasi šiomis fonetinėmis garsų savybėmis:

1. skardumu/duslumu. Lietuvių kalbos priebalsiai grupuojami į skardžiųjų ir dusliųjų poras: [d] – [t], [g] – [k] ir pan. Skardusis priebalsis, atsidūręs prieš kitą duslųjį, suduslėja ir atvirkščiai: rūgpienis [rú∙k̑p̑ien̑is], rąstgalys [ra∙zdgal̑ĩ∙s] ir pan. Visi priebalsiai, einantys prieš skardųjį, lietuvių kalboje negali būti duslūs, o einantys prieš duslųjį – skardūs. Esant šio tipo asimiliacijai balsiai ir pusbalsiai (balsingieji priebalsiai) nedalyvauja. Taip pat susidūrus dviem iš eilės einantiems tos pačios dusliųjų/skardžiųjų poros priebalsiams, naikinamas pirmasis: atdaras [ã∙daras], sulig klyksmu [sul̑ì ͜k̑l̑i∙ksmù] ir pan.
2. pučiamųjų priebalsių skardumu/duslumu. Susidūrus bet kuriems dviem garsams iš grupės [s], [š], [z], [ž], [s̑], [š̑], [z̑], [ž̑], pirmasis visuomet naikinamas: išsiurbimas [is̑uȓb̑ìmas], užstalė [ùstal̑e̤∙], kas šaukia? [kà͜ šaũ.k̑e?].
3. minkštumu/kietumu. Visi lietuvių kalbos priebalsiai (išskyrus [j̑]) skirstomi į minkštuosius ir kietuosius: [m] – [m̑], [t] – [t̑] ir t. t.

• priebalsis, atsidūręs prieš priešakinės eilės balsį arba užpakalinės eilės balsį, prieš kurį rašte žymimas minkštumo ženklas „i“, suminkštėja: rikis [ȓìk̑is], liūtė [l̑u∙t̑e̤∙] ir pan.
• priebalsis, stovintis prieš kitą minkštąjį priebalsį, taip pat suminkštėja: linksmintis [l̑ìŋ̑k̑s̑m̑in̑t̑is], kriauklė [k̑ȓeuk̑l̑ẽ̤∙] ir pan.

Su labai retomis išimtimis šio tipo supanašėjimas taikomas visiems lietuvių kalbos priebalsiams ir pusbalsiams, išskyrus [j̑].

Asimiliacija lietuvių kalboje visuomet yra regresyvinė, t. y. garsai veikia tik prieš juos stovinčius garsus. Tarkime, žodyje irklas [ìrklas] garsas [i] nesuminkština po jo einančių priebalsių [rkl].