Armorika
Armorika (Aremorika, lot. Armorica, Aremorica) – istorinė sritis dabartinėje šiaurės vakarų Prancūzijoje. Dažnai šiuo vardu vadinama Bretanė. Armorika egzistavo antikos laikais ir buvo laikoma Galijos dalimi, išsidėsčiusia jos pakrantėje prie Atlanto vandenyno, tarp Senos ir Luaros, kartais – ir Garonos upių.
Etimologija redaguoti
Vietovardis „Armorika“ kilęs iš galų kalbos žodžių junginio are mori 'prie jūros' ir priesagos -ika, vartojamos geografiniams pavadinimams, plg.: bret. Armor 'Armoras' (Bretanės pakrančių teritorijos), ar mor 'jūra'; val. ar y môr 'jūros pakrantėje'; lot. ōra maritima 'pajūrys'.
Istorija redaguoti
Pradžioje terminas buvo suprantamas žymiai plačiau negu dabar: juo buvo vadinama dabartinė Normandija ir netgi visa šiuolaikinės Prancūzijos pakrantė prie Atlanto.
Plinijus Vyresnysis tvirtino, kad Armorika – tai ankstesnysis Akvitanijos Galijos pavadinimas ir kad jos pietinė riba eina Pirėnais. Jis taip pat vardija Armorikoje gyvenusias keltų gentis. Dvi iš jų, edujai ir karnutenai, jo „Natūraliosios istorijos“ sudarymo metu sudarė sąjungos sutartį su Roma, kiti buvo palyginti nepriklausomi. 497 m. Armorika pripažino frankų karaliaus Chlodvigo I valdžią.[1][2] „Bendruomenes, gyvenančias prie Vandenyno pakrančių, apibendrintai vadinamų Armorika“ vardija ir Gajus Julijus Cezaris.[3]
Diodoras Sicilietis pasakoja, kad Armorika palaikė glaudžius prekybinius santykius su Romos Britanija. Anot Strabono, keturi „perkėlos punktai, kuriais paprastai naudojamasi vykstant iš žemyno į Didžiosios Britanijos salą“, – tai Reino ( ir Pa de Kalė), Senos, Luaros ir Garonos žiotys.[4]
Armorikos garbei pavadintas asteroidas (774) Armoras, kurį 1913 m. atrado prancūzų astronomas Šarlis le Morvanas, kilęs iš šio regiono.
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Pliny. Natural history in ten volumes. V. II; tr. by H. Rackham. [3-d ed.] — Cambridge, MA: Harvard University Press — L.: W. Heinemann Ltd., 1961. — 9, 664 p. — P. 201, 203.
- ↑ Eglė Pacevičienė (2002-08-14). „Armorika“. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2020-07-30.
- ↑ Цезарь Г. Ю. Галльская война // Записки Юлия Цезаря и его продолжателей о Галльской войне, о гражданской войне, об Александрийской войне, об Африканской войне; пер. М. М. Покровского. 2-е изд. — М.: Изд-во АН СССР, 1962. — 418 с. — С. 133.
- ↑ Страбон. География (в 17 книгах); пер. Г. А. Стратановского. — Л.: Наука, 1964. — 957 с. — С. 190.