Arabų kultūra
Arabų kultūra – arabų ir jų nukariautų Artimųjų bei Vidurinių Rytų, Šiaurės Afrikos ir Pietvakario Europos tautų.
Istorija redaguoti
Dar iki islamo VII a. Arabijos gyventojai turėjo savitą kultūrą, tačiau dabartine prasme arabų kultūra pradėjo formuotis VII–X a. arabų valstybėje – Kalifate. Dalis arabų užkariautų kraštų – Sirija, Palestina, Egiptas, Irakas, Šiaurės Afrika – perėmė arabų kalbą ir religiją. Arabai perėmė senovės graikų, romėnų, indų, kinų ir užkariautųjų kraštų kultūrą ir, jos veikiami, kartu su nukariautomis tautomis sukūrė naują savarankišką kultūrą, turinčią pasaulinę reikšmę.
Nuo VII a. pab. iki VIII a. vid. arabų kultūros centrai buvo Omejadų dinastijos sostinė Damaskas (Sirijoje), Meka ir Medina (Arabijos pusiasalyje), Kufa ir Basra (Irake). Šiuose centruose susiformavo religijos, filosofijos idėjos, pirmieji mokslo ir architektūros laimėjimai. Arabų poezija plito ir toliau vystėsi Kalifato provincijose nuo Pirėnų iki Indo. Nuo VIII a. vid. beveik 300 metų arabų kultūros centras buvo Abasidų dinastijos sostinė Bagdadas. Abasidų dinastijos laikai buvo arabų kultūros didžiausio klestėjimo laikotarpis. X a. vid. Kalifatas suskilo ir arabų kultūra pradėjo smukti. X–XV a. ji tebeklestėjo tik Šiaurės Afrikoje ir Kordobos kalifate. XVI a., po turkų užkariavimų, arabų kultūra ir čia apmirė.
Naujas arabų kultūros pakilimas prasidėjo XIX a. I pusėje, sustiprėjus nacionaliniam išsivadavimo judėjimui.
Kalba redaguoti
Arabų kalba – semitų kalbų grupės kalba, priklausanti Afro-Azijos kalbų šeimai, ir yra glaudžiai susijusi su hebrajų ir aramėjų kalbomis. Vartojama arabų šalyse, iš dalies Irane, Turkijoje, Afganistane, Izraelyje, Palestinoje, Indonezijoje, Etiopijoje, Somalyje, Čade, Tanzanijoje. Arabų kalba gimtoji yra daugiau nei 280 milijonų žmonių, o kaip antroji – daugiau nei 250 milijonų.
Dabartinė šnekamoji arabų kalba susiskirsčiusi į daugybę tarmių, kuriomis kalbantys kartais sunkiai tarpusavyje susišneka. Rytų stačiatikių vartojama arabų kalba labai skiriasi nuo šnekamosios arabų kalbos. Šnekamoji kalba skiriasi nuo literatūrinės, kuri yra formalesnė ir griežtesnė, dažnai vartojami tik tam tikroms situacijoms būdingi terminai.
Religija redaguoti
Prieš įsivyraujant islamui tarp arabų buvo palitusios vietinės pagoniškos religijos. Kai kurios gentys rinkosi krikščionybę ar judaizmą.
Vėliau atsiradęs islamas plėsdamasis tapo vyraujančia religija tarp arabų tautų. Daugumoje arabų šalių vyrauja sunitai. Šiitai paplitę Bahreine, Irane, Pietų Irake, dalyje Saudo Arabijos, pietų Libane, dalyje Sirijos ir Šiaurės Jemene. 9,2 % gyventojų Artimųjų Rytų gyventojų yra krikščionys. Libane krikščionys sudaro 39 % visų gyventojų, Sirijoje - 15 %.
Filosofija redaguoti
Atsiradus islamui pradėta kurti šios religijos filosofija. VIII a. II pusėje atsiradę mutazilitai, racionaliosios islamo teologijos šalininkai, ėmė skelbti vieno dievo ir teisingumo principus.
Literatūra redaguoti
Arabų literatūra atsirado VI amžiuje. Prieš tai buvo tik rašytiniai fragmentai. VII amžiuje parašytas Koranas yra arabų pasaulyje įtakingiausia kultūros, religijos ir literatūros knyga. Korane vartojama kalba yra klasikinė arabų kalba. Ji šiek tiek skiriasi nuo šiuolaikinės arabų kalbos, bet yra suprantama. Kitas ypač reikšmingas kūrinys yra pasakos Tūkstantis ir viena naktis. Tai arabų pasakų rinkinys, kurio šaltinis – IX a. persų pirklio „Tūkstantis pasakų“ vertimas. Pasakų rinkinys turėjo įtakos daugelio Azijos ir Europos tautų tautosakai bei literatūrai. Manoma, kad rinkinio jungianti istorija apie Šacherezadą sugalvota tik XIV amžiuje.
Muzika redaguoti
Arabų muzika susiformavo VII–X a. iš beduinų muzikos. Ji buvo veikiama kitų tautų: graikų ir persų muzikos tradicijų. Ji daugiausia buvo vienbalsė vokalinė. Melodijos pagrįstos septynialaipsnėmis dermėmis, kuriose tarp pagrindinių laipsnių vartojama pusė tono ir mažesni intervalai.
Arabų muzikos pasaulyje jau seniai dominuoja Kairas. Šiuo metu populiarėja Beirutas, kuris tampa pagrindiniu arabų muzikos kultūros centru. Klasikinė arabų muzika labai populiari tarp gyventojų. Arabų pasaulio muzika galima vadinti regionine, nes už arabų pasaulio sienų yra labai silpnai žinoma ir retai klausoma.
Arabų muzikos kultūra turėjo įtakos ispanų, portugalų muzikai ir kai kurių europietiškų muzikos instrumentų raidai.
Populiariausi muzikiniai instrumentai:
Styginiai:
Pučiamieji:
Mušamieji:
Gamtos mokslai ir technika redaguoti
Kalifato gamtos mokslų centrai iš pradžių buvo Sirija ir iš dalies pietvakarių Iranas. Čia pradėta versti antikinius veikalus į arabų kalbą ir juos komentuoti. Vertimai iš graikų ir sirų kalbos vėliau dažnai buvo vienintelis šaltinis, iš kurio Vakarų Europa pažino antikos mokslo veikalus.
Per arabus Europoje paplito dauguma technikos naujovių, tokių kaip kompasas, trikampė burė ir kiti. Dauguma naujovių arabai perėmė iš Kinijos ir Indijos.
IX a. svarbiu mokslo centru tapo Bagdadas. Jame formavosi mokslo kryptis, padedanti spręsti praktinius statybos, geodezijos ir prekybos uždavinius. Intensyviai vystėsi astronomija ir matematika, mineralogija, aprašomoji geografija. Suskilus Kalifatui į atskiras valstybes atsirado ir naujų mokslo centrų: Damaskas ir Chalebas, Kairas, Maraga, Samarkandas, Gaznis, Kordoba, Sevilija ir Granada. Dideli mokslo centrai buvo Buchara ir Isfahanas, kuriuose nuo XI a. pabaigos observatorijoje dirbo persų poetas ir mokslininkas Omaras Chajamas, rašęs mokslinius traktatus arabų kalba.
Matematikos raidai islamo šalyse didelį poveikį turėjo Indijos mokslo tradicijos. Paplito iš indų matematikų perimta dešimtainė pozicinė skaičiavimo sistema su nuliu. Daug nuveikė arabų astronomai. Buvo išversti ir komentuoti Ptolemėjaus darbai ir indų astronomijos veikalai. Remdamiesi graikų dangaus kūnų modeliavimo metodais ir indų skaičiavimo taisyklėmis, arabų astronomai sudarė zidžų – sferinės astronomijos lentelių ir skaičiavimo taisyklių rinkinių. Šiuo metu yra išlikę 100 vienetų. Ibn al Haitemo „Optika“ buvo plačiai žinoma Vakarų Europoje. Ibn Sinos „Medicinos kanonu“ gydytojai ilgai naudojosi vid. amžių Rytuose ir Vakarų Europoje. Svarbus al Birunijaus farmakologijos traktatas. Šiek tiek vystėsi chemija ir botanika.
Arabų geografai ir keliautojai aprašė visus musulmoniškuosius Rytus, be to, Europą, Šiaurės ir Centrinę Afriką, Rytų Afrikos ir Azijos pakrantes ligi pat Korėjos, Malajų salyną. Kartografai atgamino Ptolemėjo žemėlapius ir kai kuriuos scheminius senovės Irano žemėlapius. Susipažinę su Ptolemėjo ir kitų antikos mokslininkų veikalais, arabai toliau plėtojo matematinę geografiją. IX a. pasirodė pirmieji aprašomosios geografijos veikalai su fantastinėmis ir realiomis žiniomis apie svetimas šalis ir tautas. Ypač žinomas Europoje buvo al Idrisijus. Jo veikale su 70 žemėlapių aprašyta, be musulmoniškųjų Rytų, daugelis Vakarų ir Rytų Europos šalių, tautų ir miestų. Vasko da Gamos locmano Ibn Madžido ir al Mehrijaus darbai apibendrino daugiaamžę arabų jūreivystės praktiką.
Maistas redaguoti
Arabų kultūroje yra nemažai valgymo ir gaminimo normų, taisyklių. Dalis maisto kultūros tradicijų atsirado dėl jų aplinkoje vyraujančių maistinių kultūrų - datulių, kviečių, miežių, ryžių. Šiuolaikinė arabų virtuvė susideda iš labai įvairių kultūrų, aprėpiančių Iraką, Maroką, Libaną, Egiptą ir kt. Patiekalai dažnai sudaryti iš ryžių. Šalia jų patiekiama ėriena arba vištiena. Taip pat kvapnios troškintos daržovės, dažnai su pomidorų padažu. Geriama kava ar arbata su miltais.
Arabų virtuvės skirstomos į Magrebo, Levanto, Arabijos.
Taip pat skaitykite redaguoti
Šaltiniai redaguoti
- Coexisting Contemporary Civilizations: Arabo-Muslim, Bharati, Chinese, and Western. INU PRESS, Geneva, 2000, 530 psl. ISBN 2-88155-004-5
- Lietuviškoji Tarybinė enciklopedija: I tomas. Leidykla „Mokslas“, Vilnius,1976, 640 psl.
|
Šis straipsnis apie kultūrą yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį. |