Apulijos ir Kalabrijos hercogystė
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Apulijos ir Kalabrijos hercogystė (it. Ducato di Puglia e Calabria), iki 1059 vadinta Apulijos grafyste – hercogija Pietų Italijoje, kurią valdė normanų dinastija.
| Ducato di Puglia e Calabria Apulijos ir Kalabrijos hercogystė | ||||
| ||||
 | ||||
| Sostinė | Melfis (1043-1077) Salernas (1077-1130) | |||
| Kalbos | normanų; neapoliečių | |||
| Valdymo forma | hercogystė | |||
| Era | Viduramžiai | |||
Prasidėjusi kaip nedidelė teritorija aplink Melfio miestą, valstybė ilgainiui apėmė didžiąją dalį pietinės Italijos.
Raida redaguoti
Ankstyvasis laikotarpis redaguoti
Normanai buvo iš Normandijos kilę samdomi kariai, kurie labai išpopuliarėjo pietinės Italijos valstybėlėse per viduramžius. Jie padėjo langobardų kunigaikščiams (Benevento kunigaikštystė ir Salerno hercogystė) čia kovoti su Bizantijos imperija ir saracėnais. Dalis normanų, vadovaujamų Rainulfo Drengoto, jau buvo gavę nedideles valdas, kuriose suformavo Aversos grafystę.
Vienas iš normanų vadų, Viljamas Hautevilis 1038-41 m. pasižymėjo mūšiuose, kuomet nužudė Sicilijos emyrą bei sutriuškino Bizantijos armiją. Už šiuos nuopelnus Salerno kunigaikštis Guaimaras IV 1043 m. davė Viljamui nemažai žemių aplink Melfio miestą ir patvirtino jį Apulijos kunigaikščiu. Taip normanai gavo antrąją svarbią sritį savo plėtrai Italijoje. Melfio regionas buvo gana nuošalus ir kalnuotas, sudaręs tarpinę zoną tarp Benevento ir Salerno kunigaikštysčių.
Viljamui mirus 1046 m. valdžią perėmė jo brolis Drogas. Šiam Imperatorius Henrikas III užtvirtino visas valdytas žemes ir grafo titulą. Imperatorius normanus matė kaip jėgą, galėjusią atkurti stabilumą pietinėje Italijoje, ir skatino jų užkariavimus. Drogas plėtė savo teritorijas langobardų kunigaikštysčių sąskaita, užkariaudamas Kalabrijos sritis. Kuomet Drogas buvo nužudytas, valdžią paėmė jo brolis Hemfris.
Normanų galios augimas didino trintį su langobardais, o kartu patraukė ir popiežiaus bei imperatoriaus dėmesį. Šių jungtinė armija bandė suvaldyti normanus, tačiau patyrė pralaimėjimą 1053 m. prie Čivitatės. Pasinaudodamas šia proga Hemfris užbaigė Benevento nukariavimą, taip prisijungdamas beveik visą Apulijos regioną, o popiežių Leoną IX įkalino Benevento pilyje.
Robertas Giskardas redaguoti
1057 m. valdžią grafystėje paveldėjo Robertas Giskardas, kuris baigė pietinės Italijos užkariavimą. Pradžioje jis pagerino santykius su nauju popiežiumi Mikalojumi II. 1059 m. popiežius patvirtino jį hercogu (dux), ir nuo tada grafystė tapo hercogyste. Jam valdant atskiri normanų kunigaikščiai vadai plėtė hercogystės teritorijas. Buvo užkariauti Abrucai ir Molizė. Tolimesnę normanų plėtrą į šiaurę sustabdė 1080 m. su popiežiumi sudaryta sutartis, apsaugojusi Popiežiaus valstybę.
1059 m. Robertas surengė karinį žygį prieš Bizantiją į Kalabriją, kurio metu paėmė visus didžiuosius puasiasalio miestus išskyrus Redžą. Pastarasis paimtas po dvejų metų. Kalabrijos nukariavimas atvėrė Robertui galimybes pasiekti Sicilijos salą, tuo metu valdomą saracėnų kaip Sicilijos emyratas. Į ją sėkmingi kariniai žygiai buvo suorganizuoti 1061, 1064 ir 1071 m. Per pastarąjį paėmus Palermą, Robertas įkūrė Sicilijos grafystę, kurią atidavė valdyti savo broliui Rodžeriui.
Sudėtingesni santykiai buvo pietinėje Apulijoje, kur Bizantijos valdžia vis dar buvo stipri. 1060 m. Bizantijos armija atsikovojo čia prarastas sritis ir netgi pasiekė hercogystės sostinę Melfį. Tačiau po permainingų kovų 1071 m. normanai užėmė paskutinę Bizantijos teritoriją Italijoje - Barį. Šiuose karuose daugiausia nusipelnė Tranio grafai, kurie buvo Apulijos ir Kalabrijos vasalai. Užkariavimas buvo toks sėkmingas, kad Tranio grafas Petras II 1073-75 m. surengė jūrinę ekspediciją į Kroatiją, kur mirė.
Nors iš pradžių normanų hercogo ryšiai su Salernu buvo geri, ir jis buvo vedęs Salerno kunigaikščio Gisulfo II seserį Sikelgaitą, ilgainiui ryškėjo įtampa. Susivienijęs su kita normanų valda Kapuja, Robertas Giskardas paėmė paskutinę Salerno tvirtovę 1077 m. Tais pačiais metais jis perkėlė savo sostinę į Salerno miestą. Tuo metu hercogystei jau priklausė beveik visa pietinė Italija.
Hercogas Robertas mirė 1085 m. nuo karštinės paskutiniosios savo karinės kampanijos metu. Tuo metu jo laivynas, sudaręs sąjungą su Dalmatijos miestais, užpuolė Bizantiją Balkanuose ir paėmė iš jos Korfu ir Kefalonijos salas. Tačiau hercogo mirtis sustabdė normanų invazijas į Balkanus.
Vėlyvasis laikotarpis redaguoti
Savo išsiplėtusią valstybę Robertas paliko savo antrajam sūnui Rodžeriui Borsai. Jis gavo dideles valdas, tačiau jos nebuvo tvarkingai administruojamos. Nesant stiprios rankos, netrukus sukilo Amalfio hercogystė, kuri į savo sostą pasodino Gisulfą II. Rodžeris Borsa kartu su savo broliu Bohemondu ir dėde Rodžeriu Siciliečiu galiausiai sutramdė sukilusį Amalfį.
1111 m. hercogystę paveldėjo Viljamas II, kuriam esant mažamečiui regentavo jo motina. Naujasis hercogas nesugebėjo tinkamai valdyti didelės valstybės. Prastėjo jo santykiai su Sicilijos grafu Rodžeriu II, kuris stiprino savo valdas ir tvarkėsi daug geriau. Viljamui mirus bevaikiu, Apuliją ir Kalabriją paveldėjo Rodžeris II Sicilietis.
Kuomet Rodžeris II 1130 m. pasiskelbė pirmuoju Sicilijos karaliumi, Apulija ir Kalabrija tapo šios naujai įsteigtos karalystės dalimi. Kurį laiką buvo išlaikytas hercogų titulas, ir hercogai buvo tituluojami iki XII a. pabaigos.
Kultūra redaguoti
Normanų dinastijos valdomoje Apulijos ir Kalabrijos hercogystėje kūrybiškai maišėsi čia iki tol vyravusi Bizantijos kultūra su pietietiška arabų kultūra bei iš šiaurės Europos atėjusia normaniška kultūra. Normanai iš šiaurės atsinešė rūstų romaninį architektūros stilių, kuris čia įgijo vietinių bruožų.
Ypatingai šis stilius ryškėjo gausiose pilyse, kurių normaniška dinastija statė labai daug. Dažnai jos buvo statomos senųjų langobardų ar bizantiškų įtvirtinimų vietose, neretai naikinant čia anksčiau buvusias medines pilis. Viena pirmųjų normanų pilių Italijoje buvo Melfyje, o Roberto laikais jų pristatyta visose startegiškai svarbiose vietose.
Valdovų sąrašas redaguoti
Grafai redaguoti
- Viljamas I Geležinė Ranka 1042–46
- Drogas Hautevilis 1046–51
- Hamfrėjus Hautevilis 1051–57
- Robertas Giskardas 1057–59
Hercogai redaguoti
- Robertas Giskardas 1059–85
- Rodžeris Borsa 1085–1111
- Viljamas II 1111–27
- Rodžeris II 1127–34 (ir Sicilijos karalius, 1130–54)
- Rodžeris III 1134–48
- Viljamas III 1148–54 (ir Sicilijos karalius 1154–66)
- Rodžeris IV 1154–61
- tarpuvaldis
- Bohemondas 1181
- tarpuvaldis
- Rodžeris V 1189–93