Vikipedija

Aplinkosauga Japonijoje

Japonijos aplinkosaugos istorija ir dabartinė politika atspindi tiek menką balansą tarp ekonominės raidos ir aplinkos apsaugos, tiek pastangas spręsti vietines bei tarptautines ekologines problemas. Kaip pasaulyje pirmaujanti tiek senkančių, tiek atsinaujinančių gamtinių išteklių importuotoja ir viena didžiausių fosilijų kuro vartotoja, Japonijos vyriausybė prisiima tarptautinio masto atsakomybę tausoti ir apsaugoti aplinką.

Tokijuje matomas išmetamųjų dujų sukeltas smogas.

Istorija redaguoti

Meidži periodas redaguoti

Aplinkos užterštumas lydėjo industrializaciją nuo Meidži laikotarpio. Vienas ankstyviausių atvejų buvo apsinuodijimai variu, kurių židinys buvo Ašijo vario kasyklos Točigio prefektūroje, prasidėję dar 1878 m. Dėl pasikartojančių Vatarasės upės potvynių, buvo užlieta 1600 hektarų dirbamos žemės, miestelių ir kaimų plotų Točigio ir Gunmos prefektūrose, o potvynio vandenyje buvo itin dideli neorganinio vario kiekiai iš Ašijo kasyklos.[1] Vietiniai žemdirbiai, vadovaujami Žemutinių Rūmų nario iš Točigio Šiodzo Tanakos, kreipėsi į prefektūros ir valstybės vyriausybes, reikalaudami kasyklos veiklą sustabdyti. Nors kasybos kompanija sumokėjo kompensaciją, o vyriausybė užsiėmė Vatarasės upės pylimo statymo darbais, nebuvo prieita jokio fundamentalaus sprendimo būdo. Tačiau XX a. pr. užterštumas smarkiai sumažėjo.

Nuo pokario iki XX a. septintojo dešimtmečio redaguoti

Pagrindinis straipsnis – Keturios didelio užterštumo sukeltos ligos.

Sparčiu Japonijos ekonomikos augimo metu po II pasaulinio karo vyriausybė ir pramoninės korporacijos nuvertino aplinkos problemas. Tai, jog aplinkosauga nebuvo ta sritis, kuriai būtų teikiamas didelis dėmesys, lėmė itin mažus ribojimus gamybos metu arba energijos generavime atsirandančiai taršai, nebuvo keliami griežti reikalavimai panaudojant gamtinius išteklius ar planuojant urbanizacijos plėtrą. Tokia situacija sukėlė vis augantį oro, dirvožemio bei vandens užterštumą, su tuo susijusį ligų gausėjimą, biologinės įvairovės nykimą ir kitas problemas. Buvo nustatyta, kad apsinuodijimas kadmio turinčiomis gamyklinėmis atliekomis Tojamos prefektūroje sukėlė itin skausmingą itai-itai ligą (jap. イタイイタイ病; itai itai byō, pažodžiui „ai ai liga“), kurios pasekmės buvo aštrus skausmas nugaroje ir sąnariuose, kaulų trapumas (polinkis lūžiams) ir inkstų degeneracija. Laiku ėmusis priemonių ligai užkirstas kelias ir nuo 1946 m. nebebuvo girdėti apie naujus ligos atvejus. Penktajame dešitmetyje tūkstančiai Minamatos miesto Kumamoto prefektūroje gyventojų apsinuodijo metilgyvsidabriu, naudotu to miesto cheminių medžiagų gamykloje. Kilo Minamatos liga, kuria, kai kurių šaltinių duomenimis, užsikrėtė 6500 žmonių. 1961 m. dėl oro užteršimo sieos dioksidu ir azoto dioksidu Jokaičyje, Mijės prefektūros uoste, šioje vietoje itin padaugėjo sergančių astma ir bronchitu. Miestuose išmetamųjų dujų sukeltas fotocheminis smogas taip pat turėjo didelę reikšmę įvairių kvėpavimo ligų pagausėjimui. To paties dešimtmečio pradžioje Šimanės ir Mijadzakio prefektūrose kilo chroniškas apsinuodijimas arseno dulkėmis iš arseno kasyklų.

Gyventojų protestai ir įstatymų sugriežtinimas redaguoti

1964-taisiais neapsikentę valdžios abejingumu Mišima ir Numazu miestų gyventojai išėjo į pirmuosius protestus reikalaudami kovoti su užterštumu. Per kelerius metus įvyko didžiulis aplinkosaugos judėjimų pagausėjimas ir aštuntojo dešimtmečio pradžioje visoje Japonijoje jau buvo priskaičiuojama iki 3000 įvairaus dydžio gyventojų grupių (jap. 住民運動, jyuumin undou) pagrindinį dėmesį teikiančių ekologinėms problemoms[2] Sparčiai didėjantis visuomenės nepasitenkinimas dėl valdžios neveiksnumo ir prieš konkrečius politikus nukreipta aktyvistų veikla buvo vienas iš pagrindinių veiksnių privertusių įvesti gan griežtus apribojimus. 1970 m. per Atstovų rūmų sesiją, vėliau pavadintą "užterštumo sesija", buvo priimti šeši nauji aplinkosaugos įstatymai, o aštuoni įstatymai buvo drastiškai sugriežtinti. Kitais metais buvo įkurta Aplinkosaugos agentūra (2001 m. pervadinta į Aplinkos ministeriją), kurį įgavo pilnateisį statusą su kitomis ministerijomis ministrų kabinete.[3] Japonijos aplinkosaugos įstatymai per labai trumpą laikotarpį tapo vieni iš griežčiausių viso pasaulio mastu. Praktikoje tai pasireiškė didelėmis investicijomis į mažiau teršiančias technologijas, kai kurių pramonės šakų perkėlimu į gretimas valstybes arba veiklos pobūdžio pakeitimu ir kt.

XX a. aštuntas ir devintas dešimtmetis redaguoti

Atradus ir sėkmingai įgyvendinus pačių aštriausių problemų sprendimus, įtampa šalies viduje aprimo. Aplinkosaugos klausimai pasitraukė nuo pirmojo plano ir tapo nebe tokie aktualūs gyventojams, kurie vos prieš kelerius metus tam skyrė didelį dėmesį. Sumažėjus visuomenės spaudimui, politikoje įtaką įgavo verslo grupės ir buvo iš naujo grįžtama prie ekonominių problemų. Kadangi iš visuomeninių judėjimų nesusiformavo stiprios organizacijos, Japonija iš vidaus nepatyrė stipresnio postūmio nei toliau gerinti ekologinę situaciją šalyje, nei tapti aktyvia dalyve tarptautinėje aplinkosaugos arenoje. Šalis šiuo laikotarpiu neprisijungė prie veiksmų stabdančių ozono sluoksnio nykimą ar ribojančių nykstančių gyvūnų ir augalų rūšių prekybą, tęsė banginių medžioklę ir intensyvią žvejybą, buvo didžiausia pasaulyje medienos iš atogrąžų miškų importuotoja ir kita. Tokia šalies pozicija, nepaisant žymių permainų vidaus politikoje, sulaukė nemažos kritikos ir lėmė, jog Japonijos, kaip aplinka besirūpinančios valstybės, įvaizdis tarptautinėje bendruomenėje buvo gana žemas.[4]

Nuo 1990 m. iki šių dienų redaguoti

Pastaraisiais dešimtmečiais išryškėjo anksčiau ne itin aktualiomis buvusios problemos, kaip kad toksinių industrinių atliekų tvarkymas ir saugojimas, atominė energetika arba sąvartynų plėtra. Tokie įvykiai kaip naftos išsiliejimas Japonijos jūroje 1997 metais, incidentai atominėse elektrinėse 1995 ir 1997-taisiais, nereguliuojamas toksinių medžiagų (ypač dioksino) patekimas į atmosferą iš plastiką deginančių jėgainių ir kiti, vėl paskatino gyventojų aktyvėjimą ir nevyriausybinių organizacijų kūrimąsi. Pokyčiai vyksta ir tarptautiniu mastu – Japonija, raginama tarptautinių organizacijų bei savo piliečių, pradėjo aktyviai įsitraukti į iniciatyvas, siekiančias spręsti tiek regionines, tiek pasaulines ekologines problemas. Šalyje vis daug dėmesio skiriama tokioms problemoms, kaip oro užterštumas mieste (NOx, kenksmingos medžiagos išmetamosiose dujose, toksinai), atliekų tvarkymas, vandens eutrofikacija, aplinkos išsaugojimas, klimato kaita, cheminių medžiagų perdirbimas ir tarptautinis bendradarbiavimas dėl aplinkos išsaugojimo. Pavyzdžiui, kaip viena Kioto protokolo signatarių ir 1997 m. jį įsteigusios konferencijos šeimininkė, valstybė siekia sumažinti anglies dioksido ir kitų šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo kiekį. Kartu su kitomis regiono valstybėmis Japonija dalyvauja rūgščiojo lietaus problemas sprendžiančio Rūgšties pasiskirstymo Rytų Azijoje stebėjimo tinklo veikloje.

Pradedant 1970 metų aplinkosaugos įstatymų sugriežtinimu ir po to sekusia 1973 metų naftos krize, Japonija aktyviai vysto naujas, aplinkai nekenksmingas, efektyviai energiją naudojančias technologijas ir šioje srityje yra viena iš lyderių pasaulyje.[5] Pavyzdžiui, Honda ir Toyota gaminami hibridinius variklius turintys automobiliai yra laikomi pačiais ekonomiškiausiais kuro ir išmetamųjų dujų atžvilgiu.[6] Taip yra dėl pažangios hibridinų sistemų technologijos, biodegalų, lengvesnių medžiagų panaudojimo ir geresnės inžinerijos.

Dabartinės problemos redaguoti

Pagrindinės globalios problemos, susijusios su aplinka, kurias svarsto Japonija, yra atliekų perdirbimas, globalinis atšilimas, branduolinė politika, žuvininkystė ir banginių medžiojimas ir miestų planavimas. Japonijos miesto vardu pavadintas tarptautinis protokolas, 1997 m. pasirašytas šiame mieste.

Nuorodos redaguoti

Kita informacija redaguoti

Išnašos redaguoti

  1. ↑ The Ashio Copper mine pollution case: The origins of environmental destruction Archyvuota kopija 2010-12-02 iš Wayback Machine projekto., Yoshiro Hoshino et al., Jungtinių Tautų universitetas, 1992
  2. ↑ Laurie Collier Hillstrom. Asia – a continental overview of environmental issues. BC-CLIO, 2003. 229 psl.
  3. ↑ Environmental Issues in Japan Archyvuota kopija 2008-06-12 iš Wayback Machine projekto., Niigata University
  4. ↑ Kenneth E. Wilkening. Acid rain science and politics in Japan: a history of knowledge and action toward sustainability. MIT Press, 2004. 194 psl.
  5. ↑ Japonijos tarptautinė kooperacija dėl produktyvaus energijos naudojimo Azijos regione. Archyvuota kopija 2008-02-16 iš Wayback Machine projekto., Takeshi Sekiyama, Energijos Saugojimo Centras, 2008
  6. ↑ Automaker Rankings 2007: The Environmental Performance of Car Companies, Susirūpinusių mokslininkų sąjunga, 10/15/07.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Aplinkosauga_Japonijoje&oldid=6977211"