Antanas Venclova

lietuvių poetas, literatūros kritikas, vertėjas.
   Šis straipsnis dėl savo svarbos, redagavimo karų ar dažnų atakų yra iš dalies užrakintas.
Jo negali redaguoti neregistruoti ir neseniai registruoti dalyviai; gali redaguoti automatiškai patvirtinti naudotojai.
Antanas Venclova
A. Venclova, 1928 m.
Gimė 1906 m. sausio 7 d.
Trempiniai, Liubavo valsčius
Mirė 1971 m. birželio 28 d. (65 metai)
Vilnius
Palaidotas (-a) Antakalnio kapinės
Tėvas Tomas Venclova
Motina Elzbieta Vėlyviūtė
Sutuoktinis (-ė) Eliza Račkauskaitė
Vaikai Tomas Venclova
Veikla poetas, prozininkas, literatūros kritikas, vertėjas, visuomenės ir politikos veikėjas
Partija 1950 m. TSKP
Alma mater 1932 m. Vytauto Didžiojo universitetas

Antanas Venclova (1906 m. sausio 7 d. Trempiniuose, Liubavo valsčius – 1971 m. birželio 28 d. Vilniuje) – Lietuvos poetas, prozininkas, literatūros kritikas, vertėjas, tarybinis visuomenės ir politikos veikėjas.

Biografija redaguoti

Kilmė redaguoti

Gimė 1906 m. sausio 7 d. Jo gimtinė Trempinių kaimas, Liubavo valsčius (dabar — Marijampolės apskritis). Tėvai — Elzbieta Vėlyviūtė (1873—195?) ir Tomas Venclova (mirė 1919 m.). Augo daugiavaikėje šeimoje.[1]

Mokslų ir kūrybos pradžia redaguoti

1913 m. rudenį pradėjo lankyti Liubavo pradinę mokyklą, tačiau mokėsi tik vieną žiemą, nes prasidėjo karas. Karui baigiantis, mokėsi pas mokytoją J. Butauską, kuris įkalbėjo tėvus leisti A. Venclovą į gimnaziją. 1918 m. vasarą, išlaikęs egzaminus, įstojo į Marijampolės „Žiburio" gimnazijos antrąją klasę. Gimanziją baigė 1925 m. pavasarį. Marijampolėje artimai susidraugavo su Kaziu Boruta ir Vytautu Montvila.[1]

Studijų metai redaguoti

1925 m. liepos 20 d. atvyko j Kauną, kur pasinaudojęs Marijampolės gimnazijos direktoriaus protekcija, gavo darbą Žemės ūkio ministerijos Žemės reformos departamento raštinėje. Tų pačių metų rudenį įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą. [1]

1927 m. gruodžio 22 d. laiške V. Žilioniui prisipažino apsisprendęs tapti rašytoju realistu.[1]

1930 m. tapo žurnalo „Trečias frontas“ redaktoriumi.

1932 m. baigė studijas.

Po universiteto baigimo redaguoti

 
Antanas Venclova (antras iš dešinės) kartu su P. Cvirka (dešinėje) 1934 m.

19331934 m. mokytojavo Kauno žydų gimnazijoje, 19341939 m. – Klaipėdoje.

1937 m. rugsėjo 11 d. gimė sūnus, kurį velionio tėvo atminimui pavadino Tomu.

1939 m. kovo 22 d. Vokietija pateikė ultimatumą Lietuvos valdžiai atiduoti Klaipėdos kraštą. A. Venclova su šeima grįžo į Kauną: „Pasitraukimo iš Klaipėdos diena buvo viena iš sunkiausių per visą mano gyvenimą...".[1]

Okupacijos laikotarpis redaguoti

 
Liaudies vyriausybė. Iš kairės: Matas Mickis, Vincas Krėvė-Mickevičius, Antanas Venclova, Justas Paleckis, Povilas Pakarklis, Ernestas Galvanauskas, Leonas Koganas, Vincas Vitkauskas. 1940 m. birželio 17 d.

1940 m. birželio mėnesį Rašytojų draugijos pirmininkas V. Krėvė pasiuntė A. Venclovą į TaIiną užmegzti ryšių su estų rašytojais. Čia jis sužinojo, jog Lietuvoje žlugo nepriklausoma valdžia ir buvo sudaryta Liaudies vyriausybė, vadovaujama Justo Paleckio. Į vyriausybę įėjo ir A. Venclova, kuris 1940 m. birželio 18 d. buvo paskirtas Lietuvos TSR švietimo ministru jam būnant užsienyje.

Liepos 1415 d. įvyko rinkimai į Liaudies Seimą, kurio atstovu išrinktas ir A. Venclova.[1]

Rugpjūčio 3 d. kaip Liaudies Seimo Įgaliotosios komisijos narys dalyvavo TSRS Aukščiausiosios Tarybos VII sesijoje[2], ratifikavusioje neteisėtą Lietuvos Respublikos aneksiją[3], kaip „Lietuvos priėmimą į TSRS sudėtį“.

Rugpjūčio 2426 dienomis Kaune įvyko LTSR Liaudies Seimo Nepaprastoji sesija. A. Venclova kalbėjo diskusijoje. Sesija išrinko jį švietimo liaudies komisaru (prilygsta ministrui).[1]

1941 m. sausio 12 d. išrinktas TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatu. Buvo renkamas iki pat 1962 metų.[1]

19411944 m. praleido Rusijoje, buvo karo korespondentas fronte. Po karo ėjo įvairias oficialias pareigas, buvo Rašytojų sąjungos pirmininkas. 1952 m. Stalino premijos laureatas (už eilėraščių rinkinį „Rinktinė“). 1965 m. – LTSR liaudies rašytojas.

1971 m. kovo pradžioje smarkiai pablogėjus sveikatai, buvo paguldytas j ligoninę. Naktį iš birželio 27 į 28 dieną Vilniuje, LTSR sveikatos apsaugos ministerijos IV valdybos respublikinėje ligoninėje A. Venclova mirė.

Kūryba redaguoti

Svarbiausi veikalai: eilėraščių rinkiniai „Sutemų skersgatviuos“ (1926), „Obelis kur augalota“ (1945), „Vakarinė žvaigždė“ (1971), romanas „Draugystė“ (1936), apsakymų rinkinys „Naktis“ (1939), atsiminimų knygos „Pavasario upė“ (1964), „Jaunystės atradimas“ (1966), „Vidurdienio vėtra“ (1969). Tarybų Lietuvos himno žodžių autorius, į lietuvių kalbą išvertė TSRS himną.

2009 m. pasirodė eilėraščių rinktinė „Erškėtis“.

Išvertė A. PuškinoEugenijų Oneginą“, „Varinį raitelį“, M. Lermontovo, T. Ševčenkos, G. de Maupassanto, B. Kellermano ir kitų kūrinių.

Atminimo įamžinimas redaguoti

 
Antano Venclovos rašomas stalas memorialiniame muziejuje Vilniuje

Šaltiniai redaguoti

Nuorodos redaguoti