Antanas Pocius (1913)
Šis straipsnis apie 1913 m. gimusį chorvedį. Apie kitus tokią pat vardę ir pavardę turinčius amenis skaitykite straipsnyje Antanas Pocius.
| Antanas Pocius | |
|---|---|
| |
| Antanas Pocius apie 1970 m. | |
| Gimė | 1913 m. rugpjūčio 19 d. Pagiriai, Eržvilko valsčius |
| Mirė | 1983 m. balandžio 1 d. (69 metai) Rietavas |
| Tėvas | Petras Pocius |
| Motina | Rozalija Mockutė-Pocienė |
| Sutuoktinis (-ė) | Laima Baltūsytė-Pocienė |
| Vaikai | Audronė |
| Veikla | vargonininkas, pedagogas |
| Žymūs studentai | Aurelijus Globys |
| Žinomas (-a) už | vargonininkas, kompozitorius |
Antanas Pocius (1913 m. rugpjūčio 19 d. Pagiriai, Eržvilko valsčius, Tauragės apskr. – 1983 m. balandžio 1 d. Rietave) – vargonininkas, chorvedys, pedagogas ir dainų bei bažnytinių giesmių autorius.
Biografija redaguoti
Gimė labai neturtingoje Petro Pociaus ir Rozalijos Mockutės šeimoje, buvo penktas šešių vaikų šeimoje, gavo senelio vardą. Gimė labai silpnos sveikatos. Antano tėvo brolis buvo žymus buvęs Eržvilko apylinkių knygnešys Izidorius Pocius. Prisiminimuose A. Pocius minėjo, kad dėl skurdo kūdikystėje būdavo maitinamas iš duonos suminkytu žinduku[1]. Šeimos ekonominę padėtį apsunkino tai, kad tėvas buvo pašauktas į carinę armiją, per karą sužeistas ir grįžo pasiligojęs; dėl pažeisto plaučio netruko susirgti tuberkulioze. Antanui bei jo broliams ir sesei teko piemenauti pas turtingesnius ūkininkus.
Baigęs pradžios mokyklos tris klases, kurį laiką mokėsi siuvėjo amato, bet turėjo didelį polinkį muzikai, gerą klausą ir gražų balsą. Tėvui anksti mirus, motina sūnų leido mokytis vargonuoti pas Eržvilko vargonininką S. Batorą; sekmadieniais berniukas giedojo bažnyčios chore. Po dvejų mokymosi metų pralenkė savo mokytoją ir 1933 m. išvyko vargonininkauti į Baisogalos parapiją, o po vienerių metų tapo vargonininku Lenkimų (Skuodo raj.) parapijoje, kur suorganizavo pajėgesnį chorą. Priklausė „Pavasario“ kuopai ir jos valdybai. Parapijos klebonas A. Sutkevičius, pastebėjęs jaunuolio muzikinius gabumus, patarė siekti muzikos mokslo.
Atlikęs karo tarnybą, grįžo į tėviškę, vėliau metus vargonininkavo Kartenos parapijoje. 1938 m. vasarą grįžo į Lenkimų parapiją ir, klebono A. Sutkevičiaus raginamas, tais pačiais metais nuvyko į Klaipėdą ir įstojo į muzikos mokyklą, vadovaujamą Juozo Karoso. Mokykloje mokėsi vargonuoti. Tekdavo 60 kilometrų dviračiu važiuoti iš Lenkimų į Klaipėdą.[2] Po metų studijų kai kurie egzaminų komisijos nariai siūlė išduoti jam mokyklos baigimo diplomą, bet dalis dėstytojų šiam pasiūlymui nepritarė ir ragino dar pasimokyti nors vienerius metus. 1939 m. rugsėjo 1 d. vokiečiams okupavus Klaipėdą, muzikos mokykla buvo perkelta į Šiaulius, kur nuvyko mokytis ir A. Pocius. Čia gavo trijų kursų baigimo pažymėjimą ir iki 1940 m. vargonininkavo Lenkimuose.
1940–1942 m. buvo vargonininku Virbalyje, o 1942 m. rudenį įstojo į Kauno konservatoriją. Studijavo ir važinėjo vargonininkauti į Raudondvarį. Antrasis pasaulinis karas studijas nutraukė, bet pokario metais jas dar kurį laiką tęsė. Bolševikų persekiojamas, 1946 m. iš konservatorijos turėjo pasitraukti. Kauno konservatorijai išsikėlus į Vilnių, Vargonų katedra buvo panaikinta, o A. Pociui pasiūlyta pradėti nuo pirmo kurso studijuoti chorvedybą. Bet, būdamas 35-erių metų, viską pradėti iš naujo nepanoro.
Vargonininkavo Raudondvaryje, Gaurėje, Endriejave, o 1948–1960 m. – Plungėje. Visur turėjo suorganizavęs ir chorus, kurie giedodavo pamaldose, dalyvavo kultūrinėje veikloje. Sovietų valdžios buvo nuolat persekiojamas ir raginamas atsisakyti vargonininko darbo. Neatlaikęs moralinio spaudimo, 1960 m. iš vargonininko pareigų pasitraukė. Plungės rajono kultūros skyrius pasiūlė dirbti Nausodžio kultūros namuose. Kartu mokytojavo ir Alksnėnų aštuonmetėje mokykloje, vadovavo Plungės medžio apdirbimo kombinato meno mėgėjų būreliams.
Vargonaudamas Plungės bažnyčioje susipažino su plungiške Laima Baltūsyte ir 1954 m. spalio 30 d. šioje bažnyčioje susituokė. Plungėje ir praleido likusį gyvenimą, gyvendamas Paprūdžio, vėliau – dabartinėje A. Vaišvilos gatvėje. Pora susilaukė dukros Audronės.
1962–1966 m. buvo Plungės aštuonmetės mokyklos muzikos ir dainavimo mokytojas, ten vadovavo chorams, ansambliams, kapeloms. Dirbdamas šioje mokykloje susipažino su kitu mokytoju A. Kušliu, su kuriuo bendradarbiaujant buvo parašyta daug dainų.
1966–1976 m. Plungės vaikų muzikos mokykloje vaikus mokė skambinti fortepijonu. Taip pat vadovavo mokytojų, medicinos darbuotojų, rajkoopsąjungos chorams ir vokaliniams ansambliams. 1977–1981 m. vadovavo Plungės pensininkų chorui, o per didžiąsias šventes nuvykdavo vargonuoti į Skaudvilės bažnyčią, nes ten nebuvo vargonininko. Kūrė dainas ir giesmes, kurių dalį išleido. Kai kurios giesmės, tokios kaip „Rūpintojėlio skundas“, ir dabar skamba Mažosios Lietuvos ir Žemaitijos katalikų bažnyčiose.
Mirė 1983 m. balandžio 1 d. Rietavo ligoninėje, per šv. Velykas. Palaidotas šeimos kape Plungės miesto Telšių g. kapinėse.
2013 m. spalio 24 d., Plungės M. Oginskio meno mokykloje A. Lizdenytės iniciatyva paminėtos A. Pociaus 100-osios gimimo metinės.
Antano Pociaus vyriausioji sesuo Petronėlė Juškienė su savo vyru yra apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi už žydų berniuko slėpimą savo namuose nacių okupacijos metais.[3]
Kūryba redaguoti
- Buvusio mokinio Domo Eimučio Urbono žiniomis, parašytos 28 giesmės, iš kurių žymesnės:
- Rūpintojėlio skundas (Teklės Kryževičiūtės žodžiai)
- Dieve, laimink (žodžiai ir muzika)
- Viešpatie, nebausk manęs (žodžiai ir muzika)
- Prie seno kryžiaus (žodžiai ir muzika)
- Prie pakelės kryžiaus (žodžiai ir muzika)
- Kristui Karaliui (žodžiai ir muzika)
- Kai kenčia siela (žodžiai ir muzika)
- Malda (žodžiai ir muzika)
- Tavo apgynimo (žodžiai B. Braždžionio)
- Dainos
- Plungės jūra (žodžiai A. Kušlio, ilgą laiką laikyta Plungės himnu)
- Plungės valsas (žodžiai A. Kušlio)
- Plungės parkas (žodžiai ir muzika)
- Mintimis takelį pas tave numyniau (žodžiai Budrytės)
- Mamytei (žodžiai ir muzika)
- Žemaičių festivalinis valsas (žodžiai A. Kušlio)
- Tavo akys (žodžiai ir muzika)
- Abiturientų valsas (žodžiai J. Lapašinsko)
- Prie Babrungo (žodžiai ir muzika)
- Vakaro smuikas (žodžiai S. Neries)
- Dobiliukai (žodžiai A. Kušlio)
- Pavasaris parke (žodžiai A. Kušlio)
- Papartėlis žydi (žodžiai Kalvaičio)
- Baravykas (žodžiai Jakubėno)
- Baltos snaigės (žodžiai Jakubėno)
- Brangiesiems mokytojams (žodžiai J. Laurinavičiaus)
- Budėkime (žodžiai Lukaševičiaus)
- Pavasario naktį (žodžiai V. M. Putino)
- Tu ateik (žodžiai Adomavičiaus)
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Danguolė Ažaneckienė. "Dar skamba jo dainos ir giesmės", Žemaitis, išspausdinta prieš 2000 m.
- ↑ Nacionalinių vertybių rinkimai 2013. Dienraštis Respublika
- ↑ Apdovanotų asmenų duomenų bazė Archyvuota kopija 2018-01-31 iš Wayback Machine projekto.
- Boleslovas Zubrickas. Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas. Vilnius, 1999.