Antakalnis

Kitos reikšmės – Antakalnis (reikšmės).

Antakalnis

54°42′22″š. pl. 25°18′54″r. ilg. / 54.706°š. pl. 25.315°r. ilg.

Apskritis

Vilniaus apskritis

Savivaldybė

Vilniaus miesto savivaldybė

Seniūnija

Antakalnio seniūnija

Vietovardžio kirčiavimas (1 kirčiuotė) ^[1]
Vardininkas:	Antãkalnis
Kilmininkas:	Antãkalnio
Naudininkas:	Antãkalniui
Galininkas:	Antãkalnį
Įnagininkas:	Antãkalniu
Vietininkas:	Antãkalnyje

Istoriniai pavadinimai

rus. Антоколь,^[2] vok. Antikollen

Antakalnis – Vilniaus miesto dalis, įsikūrusi į šiaurės rytus nuo miesto centro, kairiajame Neries krante, aukščiau Vilnios žiočių.^[3]

Etimologija redaguoti

Pavadinimas yra lietuviškos kilmės, kilęs nuo priešdėlio anta- (dabar „ant“) ir žodžio kalnas. Miesto rajonas įsikūręs aukštumoje, tarp kalvų.^[4]

Geografija redaguoti

Vakarinė dalis užima Neries slėnio terasą, rytuose prie jos šliejasi miškingas Antakalnio-Sapieginės kalvynas. Pietinėje dalyje yra Vilnios slėnio šlaitas, kelios didelės kalvos ir raguvos, Kalnų parkas. Į šiaurę nuo Antakalnio yra Valakampiai, Turniškės, Ežerėlio vasarvietės. Su Žirmūnais jungia 3 tiltai per Nerį.

Yra saugomų gamtos paveldo objektų:^[5]

Gamtinėms vertybėms dar priklauso:

kalnuoti Pavilnių regioninio parko miškai su Antakalnio bunkeriais, vaizdingomis griovomis, slėniais, kalvomis, atragiais, Saulės slėniu. Pati kalnuočiausioji dalis tarp Žolyno gatvės ir Saulėtekio vadinama „Šveicarija“;
Neries slėnio pelkė tarp Vilniaus inžinerijos licėjaus ir Viršupio pušyno, kur susidariusi šlapynių ekosistema;
daugybė Neries krante trykštančių šaltinių, iš kurių išskirtiniausi Spalvotieji šaltiniai Viršupio pušyne.

Istorija redaguoti

1917 m. vaizdas

Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia

Vienas seniausių Vilniaus priemiesčių. Istorinis Antakalnio priemiestis kūrėsi prie kelio į Aukštaitiją ir Viršupį – didžiųjų kunigaikščių vasarvietę (pastaroji buvo maždaug ties dabartiniu Valakampių tiltu ir O. Milašiaus viaduku bei „pramogų parku“ paverstu pušynu, prie buvusio Viršupio [Veršupio] upelio žiočių; dar XIX a. vid. buvo išlikę rūmų statinių liekanų).^[6] 1956 m. Kalnų parke atkasta XIV a.–XV a. sodybvietė, kurioje rasta žalvario ir geležies dirbinių, keramikos. Aptikta pylimo žymių. Motiejus Strijkovskis mini Antakalnyje buvus lietuvių šventyklą, skirtą Visiems dievams (vėliau Teodoras Narbutas teigė ją buvus toje vietoje, kur pastatyti Sapiegų rūmai). 1588 m. valdovas Zigmantas Vaza už sklypą jo statomiems rūmų ūkiniams pastatams Vilniaus kapitulai atidavė Antakalnį su 23 kiemais. XVII a. šią valdą iš kapitulos nupirko Kazimieras Jonas Sapiega (1637–1720 m.).

XVII–XVIII a. Antakalnio dalys priklausė didikams Sapiegoms, Pacams, Sluškoms, Radviloms. Jie statydinosi puošnius rūmus, veisė parkus ir sodus (be kitų, Sapiegų rūmų parkas). Iki 1500 m. pastatyta Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, perstatyta 1609–1616 m., 1625 m. perduota Laterano kanauninkams. 1668–1684 m. jos vietoje Mykolas Kazimieras Pacas (1624–1682 m.) pastatydino naują bažnyčią. 1677–1682 m. pastatytas mūrinis vienuolynas, uždarytas 1864 m. po sukilimo. Didelėje aikštėje priešais bažnyčią iki 1940 m. vykdavo šventųjų apaštalų Petro ir Povilo (Petrinių) atlaidai ir mugės. 1693 m. Kazimieras Jonas Sapiega Antakalnyje įkurdino vienuolius trinitorius, jiems 1694–1717 m. pastatydino Trinitorių, arba Išganytojo, bažnyčią, kuri 1864 m. buvo paversta Mykolo Arkangelo cerkve, 1919 m. grąžinta katalikams, 1948 m. uždaryta, ir trinitorių vienuolyną, kuris 1864 m. buvo uždarytas, paverstas kareivinėmis, 1993–1998 m. jame veikė Vilniaus kunigų seminarija.

1691–1694 m. Polocko vaivada Dominykas Mykolas Sluška pastatydino rūmus, kurių fasade prikalė marmurinę lentą su užrašu: „Kalnus nustūmiau, Neries verpetus nuraminau, kaip nugalėtojas iškilau virš kalvų viršūnių, nesiremdamas į jas, tapau ramybės prieglobsčiu ir pirmuoju Antakalnio paminklu. Įžengęs į šiuos rūmus, svečias tepalieka pareigybių togą ir savo karinius ženklus – jį čia nuramins taikos deivė ir globos mėnulio bičiulystė.“ Tačiau Rusijos imperijos administracija rūmuose XIX a. pradžioje įrengė politinių kalinių kalėjimą (Citadelė Nr. 14 m.) Jame buvo kalinami 1831 m. ir 1863 m. sukilimų dalyviai. Kaip kalėjimą 1919–1940 m. rūmus naudojo ir Vilnių okupavę lenkai, vėliau – TSRS valdžia.

1691–1697 m. Kazimieras Jonas Sapiega pastatydino baroko stiliaus rūmus. 1809 m. juos įsigijo rusų karo ligoninė. 1844–1848 m., kai buvo pastatyta nauja karo ligoninė, Sapiegų rūmai perstatyti. XVIII a. viduryje susiformavo dabartinė Antakalnio gatvė. Tačiau Vilniaus miestiečiai bijojo patekti į didikų nuosavybę, todėl ilgai vengė kurtis Antakalnyje. Čia jų daugiau apsigyveno tik XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje. 1897 m. Antakalnyje jau buvo 5700 gyventojų.

Vienoje gražiausių Antakalnio vietų 1904–1906 m. neobaroko ir moderno bruožų rūmus (archit. A. Kleinas) pasistatydino inžinierius Petras Vileišis. Juose 1907 m. buvo surengta Pirmoji lietuvių dailės paroda, 1932–1938 m. veikė Lietuvių mokslo draugija ir Lietuvių švietimo draugija Rytas, 1941 m. įsikūrė Lietuvių kalbos ir Lietuvių literatūros institutai. 1944 m. vokiečių susprogdintas Antakalnio tiltas.

1927 m. pastatyta aukštesnioji technikos mokykla (sovietinės okupacijos metais – technikumas, politechnikumas). 1945 m. iškilo Respublikinis tuberkuliozės MTI (dab. Respublikinė tuberkuliozės ir plaučių ligų ligoninė), klinika, dispanseris. 1948 m. įkurta dešimtmetė muzikos mokykla (dab. Nacionalinė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykla). 1953 m. pastatytas Statybos technikumas, 1958 m. – kraujo perpylimo stotis, klinikinė 400 vietų ligoninė (archit. L. Kazarinskij), kuri 1960–1967 m. išplėsta, psichoneurologinė ligoninė. 1957 m. įsikūrė Elektrografijos mokslinio tyrimo institutas.

1885 m. pagal Juliano Januševskio projektą statytame istorizmo „plytų stiliaus“ name 1940–2012 m. veikė Vilniaus senoji gaisrinė.

Nuo 1960 m. pastatyta daug daugiabučių gyvenamųjų namų, 1964 m. pastatyti Lietuvos kino studijos filmavimo paviljonai. 1968–1989 m. pastatytas studentų miestelis (architektai Z. Daunora, R. Dičius ir J. Jurgelionis), Gedimino technikos universiteto ir Vilniaus universiteto mokomieji, gyvenamieji ir kultūros bei sporto pastatai. 1983 m. pastatytos suaugusiųjų (archit. Z. Liandzbergis) ir 1984 m. vaikų (archit. R. Masilionytė) poliklinikos.^[7]

Antakalnyje yra vienos žymiausių Lietuvos kapinių – Antakalnio kapinės ir Saulės kapinės, yra gynybinių įrenginių (įrengtų tarpukariu valdant Lenkijai) liekanos – Antakalnio bunkeriai. Žiemą ir vasarą pailsėti traukia Sapieginės kalvos. Gražiausiose rajono vietose pastatyta individualių namų ir vilų. Antakalnis tapo vienu prestižinių Vilniaus rajonų.

Antakalnyje savo diplomatines atstovybes turi Didžioji Britanija, Danija, Lenkija, Vatikanas, Rusijos Karaliaučiaus sritis.

Žymūs žmonės redaguoti

Markas Antokolskis, rusų skulptorius.
Petras Ciunis, karininkas, bibliotekininkas.
Janina Degutytė, poetė
Rimantas Dichavičius, fotomenininkas
Juozas Galkus, grafikas, plakatistas
Andrius Mamontovas, dainininkas
Jurga Ivanauskaitė (1961–2007), rašytoja
Julius Keleras, poetas, fotomenininkas
Dainius Razauskas, mitologas

Susisiekimas redaguoti

Gerai išvystyta viešojo transporto sistema. Autobusai ir troleibusai tiesiogiai veža į stotį, Pašilaičius, Pilaitę, Žemuosius Panerius, Naujamiestį, Viršuliškes, Bajorus. Yra Antakalnio troleibusų žiedas.

Šaltiniai redaguoti

↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
↑ Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 1 (Аа — Гямъ-маликъ). СПб, 1862, 107 psl.
↑ „Žemėlapis koordinatėmis 54.71 ir 25.32“ (Map). Baltic Maps. „Jāņa sēta“ Ltd. Nuoroda tikrinta 2021-10-13.
↑ Simas Karaliūnas. Antakalnis: [apie vietovardį] // Mokslas ir gyvenimas. – 1972, Nr. 11, p. 48-49.
↑ http://www.vilnius.lt/vaktai2011/defaultlite.aspx?Id=3&DocId=21002882
↑ Vykintas Vaitkevičius. Neris. 2007 metų ekspedicija. Trečia knyga. Vilnius: Mintis, 2013.
↑ Vidmantas Daugirdas. Antakalnis (Vilnius). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 555 psl.

Antakalnis. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1 (A–J). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1966, 68 psl.
Antakalnis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. // psl. 72
Antakalnis. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, I t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1976. T.I: A-Bangis, 241 psl.
Antakalnis. Mūsų Lietuva, T. 1. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964. – 145 psl.

Nuorodos redaguoti

Oficiali svetainė antakalnis.lt Archyvuota kopija 2021-04-18 iš Wayback Machine projekto.

[1] Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.

[2] Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 1 (Аа — Гямъ-маликъ). СПб, 1862, 107 psl.

[3] „Žemėlapis koordinatėmis 54.71 ir 25.32“ (Map). Baltic Maps. „Jāņa sēta“ Ltd. Nuoroda tikrinta 2021-10-13.

[4] Simas Karaliūnas. Antakalnis: [apie vietovardį] // Mokslas ir gyvenimas. – 1972, Nr. 11, p. 48-49.

[5] ttp://www.vilnius.lt/vaktai2011/defaultlite.aspx?Id=3&DocId=21002882

[6] Vykintas Vaitkevičius. Neris. 2007 metų ekspedicija. Trečia knyga. Vilnius: Mintis, 2013.

[7] Vidmantas Daugirdas. Antakalnis (Vilnius). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 555 psl.

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

[6]

[7]