Andrius Sniadeckis
| Andrius Sniadeckis lenk. Jędrzej Śniadecki | |
|---|---|
| |
| dailininkas Aleksandras Slendzinskis. Andrius Sniadeckis | |
| Gimė | 1768 m. lapkričio 30 d. Žninas, Kujavijos Pamario vaivadija |
| Mirė | 1838 m. gegužės 12 d. (69 metai) Vilnius |
| Palaidotas (-a) | Garadnykai |
| Sutuoktinis (-ė) | Konstancija Mikulovskytė |
| Vaikai | Juozapas, Sofija, Liudvika |
| Veikla | Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės chemikas, biologas, filosofas, gydytojas; Vilniaus universiteto profesorius |
Andrius Sniadeckis (lenk. Jędrzej Śniadecki, slapyvardis Sotwaros, 1768 m. lapkričio 30 d. Žninas, Kujavijos Pamario vaivadija – 1838 m. gegužės 12 d. Vilnius) – Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės chemikas, biologas, filosofas, gydytojas; Vilniaus universiteto profesorius.[1][2]
Ankstyvieji vaikystės metai ir studijos redaguoti
Žnino miestelio aludario ir burmistro sūnus, broliai: Jonas Sniadeckis bei Juozas Sniadeckis – teisininkas, konsistorijos raštininkas. Ūgtelėjęs Andrius Sniadeckis mokėsi pradinėje Čemesnio miestelio mokykloje, kuomet mirė abu tėvai (apie 1780 metus) [3] Globoti jaunėlį ėmėsi 12 metų vyresnis brolis Jonas, tuo metu studijavęs Krokuvos universitete. Baigęs gimnaziją Andrius Sniadeckis kaip ir jo brolis taip pat mokėsi Jogailos universitete, Krokuvoje, mediciną, kurią baigė 1791 m.[1]
Vėliau tobulinosi Pavijoje, Vienoje, Edinburge, pastarajame lankė chemijos paskaitas pas žymų to meto škotų chemiką Džozefą Bleką.[1]
Veikla Vilniaus universitete redaguoti
Pakviestas brolio Jono, Andrius Sniadeckis ėmė dirbti Vilniaus universitete. Nuo 1817 m. jis vadovavo Vilniaus universiteto Fizikos - matematikos fakulteto Chemijos katedrai.[2]. Buvo pirmasis Vilniaus chemikas ir fiziologas.[1][4] Vilniaus universitetas Andriui Sniadeckiui suteikė profesoriaus vardą. Jo paskaitos sutraukdavo nemažą būrį studentų, todėl architektas profesorius Mykolas Šulcas jam įrengė pačią didžiausią universitete ovaliąją salę, apšildomą krosnimis. Taip pat profesoriaus Andriaus Sniadeckio iniciatyva buvo įrengta chemijos laboratorija ir chemijos auditorija name, kuriame gyveno. Namas priklausė Vilniaus universitetui, jo pirmame aukšte profesorius Andrius Sniadeckis turėjo 13 įvairios paskirties patalpų.[5] Andrius Sniadeckis Vilniuje garsėjo eksperimentais, teoriniais straipsniais, vadovėliais.[6] Metinį gamtos mokslų kursą Vilniaus universitete privalėjo išklausyti visi universiteto studentai, netgi klierikai.[7]
1800 m. Andrius Sniadeckis lenkų kalba išleido dviejų tomų chemijos vadovėlį, kurį pavadino „Chemijos pradmenys, atitinkantieji dabartinę šio mokslo būklę, išdėstyti ir pritaikyti kaip akademinių paskaitų pavyzdys mokiniams ir klausytojams”, 1804–1811 m. laikotarpiu pasirodė jo trijų tomų „Organinių būtybių teorija", kuri vėliau buvo išversta į vokiečių, prancūzų kalbas.[8] Parašė traktatą apie vaikų fizinį auklėjimą.[2]
Universiteto laikotarpiu Andrius Sniadeckis dalyvavo šubravcininkų draugijos veikloje [9], kartu su bendraminčiais G. Grodeku, S. Jundzilu ir J. Kosakovskiu buvo vienas žurnalo „Dziennik Wileński” iniciatorių ir steigėjų.[10] Andrius Sniadeckis buvo vienas aktyviausių Vilniaus medicinos draugijos kūrėjų (1806) ir pirmasis jos pirmininkas.[2]. Draugija leido žurnalą „Dziennink medycyny, chirurgii i farmacini”.[1][11]
Likvidavus Vilniaus universitetą, dirbo Vilniaus medicinos–chirurgijos imperatoriškoje akademijoje.[1][8]
.jpg)
Asmeninis gyvenimas redaguoti
Buvo vedęs Konstanciją Mikulovskytę. Gyveno Chemijos kolegijos pastatuose, šiais laikais yra dalis Švietimo ir mokslo ministerijos korpusų (A.Volano g. 2, Mykolo g. 7, Vilniuje. Po architekto Mykolo Šulco rekonstrukcijos buvusiame Mikuličiaus name (šv. Mykolo 7) kur buvo ne tik chemijos auditorijos, bet ir profesoriaus Andriaus Sniadeckio butas.[6] Su žmona Konstancija susilaukė vaikų: sūnaus Juozo, dukterų Liudvikos bei Sofijos Sniadeckytės – Balinskienės, kuri vėliau su šeima gyveno Jašiūnų dvare.[12]
Andrius Sniadeckis mirė 1838 m. gegužės 12 d. Vilniuje. Jo karstą iš šv. Jonų bažnyčios lydėjo minios žmonių. Toje vietoje, kur įkėlė į vežimą, studentai supylė pilkapį, vėliau pastatė kryžių su užrašu.[8] Palaidotas Garadnykų (dab. Baltarusija) kaimo kapinaitėse, ten pat ilsisi ir žmona Konstancija Mikulovskytė Sniadeckienė, sūnus Juozapas, jo žmona Antanina bei vaikaičiai.[12]
Įamžinimas redaguoti
2023 m. gegužės 23 d. Vilniuje, ant Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos sienos pakabinta atminimo lenta A. Sniadeckiui. Atminimo lentos projektą inicijavo ir įgyvendino Lietuvos chemikų draugija.[13]
Šaltiniai redaguoti
- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 Redaktorius Rolandas Pavilionis. Vilniaus universiteto istorija 1579–1994, Valstybinis leidybos centras, 1994, p. 131. ISBN 9986-09-047-4.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 Josephas Frankas. Vilnius XIX amžiuje: atsiminimai, pirma knyga. Iš prancūzų kalbos vertė Genovaitė Dručkutė. Vilnius: Mintis, 2013, p.663. ISBN 978-5417-01062-0
- ↑ profesoriaus Andriaus Sniadeckio biografija.[1]
- ↑ „Jašiūnų dvaro istorija“. Jašiūnų dvaras. Suarchyvuotas originalas 2015-02-10. Nuoroda tikrinta 2016-05-07.
- ↑ Antanas Rimvydas Čaplinskas. Vilniaus gatvių istorija. Pilies gatvė. Vilnius: Charibdė, 2015, p. 84. ISBN 978-9986-745-89-1.
- ↑ 6,0 6,1 Morta Baužienė. Pasižvalgymas po Vilniaus apylinkes, Savastis, 2019, p. 177.
- ↑ Reda Griškaitė. Mykolas Balinskis: kova dėl istorijos? Vilnius: Eugrimas, 2005, p. 106. ISBN 9955-501-99-5.
- ↑ 8,0 8,1 8,2 Adomas Honoris Kirkoras. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes. Iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila. Vilnius: Mintis, 2012, p. 156. ISBN 978-5-417-01035-4.
- ↑ Stanislovas Moravskis. Keleri mano jaunystės metai Vilniuje. Iš lenkų kalbos vertė Reda Griškaitė. Vilnius: Mintis, 1994, p.400. ISBN 5-417-00676-9.
- ↑ profesoriaus Andriaus Sniadeckio biografija. [2]
- ↑ profesoriaus Andriaus Sniadeckio biografija. [3]
- ↑ 12,0 12,1 sudarytoja Aurelija Arlauskaitė. Jašiūnų dvaras – kultūros židinys, Vilniaus universiteto leidykla.2016/Reda Griškaitė. Intelektinė Jašiūnų dvaro istorija:Balinskiai ir Sniadeckiai p. 10-86.
- ↑ ŠMSM atidengta atminimo lenta, skirta chemikui A. Sniadeckiui Archyvuota kopija 2023-05-24 iš Wayback Machine projekto.
Literatūra redaguoti
- Redaktorius Rolandas Pavilionis. Vilniaus universiteto istorija 1579–1994, Valstybinis leidybos centras, 1994. ISBN 9986-09-047-4.
- Birutė Railienė. Andrius Sniadeckis. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2005. ISBN 9986-19-845-3.
- Sudarytoja Aurelija Arlauskaitė. Jašiūnų dvaras – kultūros židinys, Vilniaus universiteto leidykla, 2016. ISBN 978-609-459-599-8.
- Josephas Frankas. Vilnius XIX amžiuje: atsiminimai, pirma knyga. Iš prancūzų kalbos vertė Genovaitė Dručkutė. Vilnius: Mintis, 2013. ISBN 978-5417-01062-0.
- Adomas Honoris Kirkoras. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes. Iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila. Vilnius: Mintis, 2012. ISBN 978-5-417-01035-4.
- Antanas Rimvydas Čaplinskas. Vilniaus gatvių istorija. Pilies gatvė. Vilnius: Charibdė, 2015. ISBN 978-9986-745-89-1.
- Morta Baužienė. Pasižvalgymas po Vilniaus apylinkes. Vilnius: Savastis, 2019. ISBN 978-609-8223-02-6.