Vikipedija

Andrioniškis

Kitos reikšmės – Andrioniškis (reikšmės).
Andrioniškis
{{#if:
Gyvenvietė iš paukščio skrydžio
Andrioniškis
Andrioniškis
55°35′49″š. pl. 25°02′42″r. ilg. / 55.597°š. pl. 25.045°r. ilg. / 55.597; 25.045 (Andrioniškis)
Apskritis Utenos apskrities vėliava Utenos apskritis
Savivaldybė Anykščių rajono savivaldybės vėliava Anykščių rajono savivaldybė
Seniūnija Andrioniškio seniūnija
Gyventojų (2021) 185
Vikiteka Andrioniškis
Vietovardžio kirčiavimas
(1 kirčiuotė) [1]
Vardininkas: Andrióniškis
Kilmininkas: Andrióniškio
Naudininkas: Andrióniškiui
Galininkas: Andrióniškį
Įnagininkas: Andrióniškiu
Vietininkas: Andrióniškyje
Istoriniai pavadinimai rus. Андронишки

Andrioniškis – miestelis Anykščių rajono savivaldybėje, prie kelio  175  Pagojė–Sedeikiai–Viešintos–Nociūnai , dešiniajame Šventosios krante prie Griežos žiočių. Seniūnijos centras, 2 seniūnaitijos (Andrioniškio dešinioji ir Andrioniškio kairioji). Stovi Andrioniškio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia (pastatyta 1935 m.), iki 2015 m. veikė Anykščių A. Baranausko mokyklos pradinio ugdymo skyrius (nuo 1950 m.), biblioteka, paštas (LT-29042), bendruomenės slaugytojos kabinetas. Netoliese stūkso Palatavio piliakalnis ir Katinų akmuo. Šventosios krantus sujungia Andrioniškio tiltas.

Pagrindinė gatvė
Skveras prie bažnyčios

Etimologija redaguoti

Kai kurie istorikai mano, kad ant Palatavio piliakalnio buvusiame dvare 1253 m. buvo karūnuotas Ldk Mindaugas. Pasakojama, kad Mindaugui ir jo žmonai Mortai karūnas iš Rygos atgabeno Livonijos magistras Andrius Štirlandas, kuris apsistojo miško laukymėje dešiniajame Šventosios krante. Ta vieta ir buvusi pavadinta magistro vardu.[2]

Istorija redaguoti

 
Miestelis pažymėtas kaip Androuichka Alvin Jewett Johnson žemėlapyje, 1864 m.

Andrioniškis pirmąkart minimas 1672 m. Pienionių seniūnijos inventoriuje. Nors V. Raudeliūno ir R. Firkovičiaus sudarytoje „Biržų dvaro teismo knygos (1620–1745)“ (Vilnius, 1982) yra pateikti duomenys, kad 1620 m. Andrioniškis vadintas Jendraniszki. 1726 m. pastatyta katalikų bažnyčia, 1935 m. pastatyta nauja, 1936 m. įsteigta parapija.

Per 1830–1831 m. 1831 m. sukilimą Andrioniškio-Svėdasų miškuose sukilėlių vadai buvo įsteigę Karinį lietuvių komitetą. Andrioniškio apylinkės išgarsėjo per 1863 m. sukilimą. 1863 m. vasarą netoli Andrioniškio esančiame Ramuldavos miške, Terezboro dvare, sukilėliai įsirengė karinę stovyklą. Apie du mėnesius sukilėlių vadai čia mokė naujokus kautynių meno. Stovykloje tuo metu laikėsi apie 2500 sukilėlių, daugiausia valstiečių. Čia buvo suformuoti 9 sukilėlių būriai, paskirti jų vadai. Iš čia sukilėliai pasidalinę į tris junginius, kuriems vadovavo Zigmantas Sierakauskas, Antanas Mackevičius ir Boleslovas Kajetonas Koliška išvyko kautis už Lietuvos laivę.

Lietuviško rašto draudimo metais Andrioniškio apylinkėse buvo platinama lietuviška spauda, veikė slaptos lietuviškos mokyklos. Griežionėlių kaime, Didžiulių sodyboje, buvo įrengtas slaptas lietuviškų spaudinių sandėlis. Iš jo knygnešių ir sodybos šeimininkų pagalba lietuviškos knygos, laikraščiai, kalendoriai buvo platinami po visą Šiaurės Lietuvą. XIX a. Andrioniškis buvo miestelis Vilkmergės apskrities Andrioniškio valsčiaus centras.[3][4]

1905 m. kilus revoliucijai Rusijoje ir tautiniam judėjimui Lietuvoje, Andrioniškio parapijos žmonės atvirai stojo prieš tautinę priespaudą reikalaudami panaikinti lietuviškų mokyklų ir rašto draudimą. Andrioniškio miškuose susirinko apie 50 vyrų būrys. Rugsėjo 30 d. buvo užimta Andrioniškio valsčiaus raštinė. Gruodžio 2 d. apie 100 (pagal Bronių Kviklį net 1000) susirinkusių andrioniškiečių gyventojų sueigoje pirmu punktu nusprendė nušalinti valsčiaus raštininką Ancutą, atsisakyti išlaikyti valsčiaus paštą, nemokėti mokytojui, kol vaikai nemokinami lietuviškai. Netrukus rusų kareiviai, vadovaujami pristavo Orlovo, įsiveržę į Andrioniškį ėmė visus žiauriai mušti. Po to daug gyventojų buvo suimta ir ištremta į Rusijos gilumą, tarp jų Stanislovas, Antanas ir Vytautas Didžiuliai. Okupantų atstovams buvo atkeršyta – Orlovą nušovė keliais šūviais pakelėje į Kavarską ir paliko pelkėje su užrašu „Šuniui šuniška mirtis“. 1906 m. gegužės 21 d. nukautas ir Ancuta.

1919–1920 m. nepriklausomybės kovose dalyvavo nemažas būrys andrioniškiečių. Per 1919 m. gegužės 27 d. kautynes su Raudonosios armijos daliniais miestelį išvadavo Lietuvos kariuomenė. Trys Andrioniškio parapijos gyventojai – šauliai Antanas Meškeliūnas, Jonas Budrevičius, Antanas Žarskus 1920 m. lapkričio 21 d. žuvo susidūrime Troškūnuose su lenkų raiteliais. Majoras Adolfas Zubavičius iš Pagriežių kaimo nepriklausomybes kovose prieš lenkus vadovavo šarvuotam Lietuvos kariuomenės traukiniui „Gediminas“.

XIX a. pab. – XX a. pr. Andrioniškis buvo valsčiaus centras. 1931 m., daugumai gyventojų išsikėlus į vienkiemius, Andrioniškio valsčius prijungtas prie Anykščių valsčiaus ir Andrioniškis (Indrioniškis) liko tik seniūnijos centras. 1929 m. prie miestelio nukrito Andrioniškio meteoritas.

1941 m. Birželio sukilimo dienomis 43 Andrioniškio parapijos gyventojai įsijungė į partizanų būrį, kovojusį prieš sovietinius okupantus. Andrioniškio partizanų būrys buvo vyriausias Utenos apskrityje – amžiaus vidurkis buvo 34,8 metų.

Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, andrioniškiečiai aktyviai įsijungė į ginkluotą pasipriešinimą. 1945 m. sausio mėnesį NKVD kariuomenė Andrioniškio apylinkės Grumbinų, Butkiškio, Sedeikių, Plikiškių, Šilagalių kaimuose degino sodybas ir nužudė virš 20 taikių gyventojų. Absoliuti dauguma vietos gyventojų rėmė Lietuvos partizanus. Andrioniškis buvo vadinamas partizanų sostine. [reikalingas šaltinis] Greta miestelio, Jovaišų sodyboje Butkiškio kaime veikė Algimanto apygardos ir visos Aukštaitijos partizanų štabas. Kriaučiūnų sodyboje, Plotų vienkiemyje prie Andrioniškio, veikė Algimanto apygardos partizanų štabo leidinių spaustuvė.

Po II pasaulinio karo Andrioniškis tapo apylinkės centru, 1977 m. ši apylinkė prijungta prie Viešintų apylinkės. 1950–1992 m. buvo kolūkio centrinė gyvenvietė.[5] 1997 m. vasario 26 d. Anykščių rajono taryba nusprendė atkurti Andrioniškio seniūniją. Tai buvo padaryta 1998 m. Į seniūniją įėjo Andrioniškio miestelis, 26 kaimai ir 7 viensėdžiai. Nuo 2009 m. seniūnijoje veikia 6 seniūnaitijos. 2011 m. patvirtintas Andrioniškio herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
1672 m. Pienionių seniūnija ?
1861–1915 m. Andrioniškio valsčiaus centras Vilkmergės apskritis
1919–1931 m. Panevėžio apskritis
1931–1950 m. seniūnijos centras, Anykščių valsčius Utenos apskritis
1950–1954 m. Andrioniškio apylinkės centras Anykščių rajonas
1954–1963 m. Vikonių apylinkė
1963–1977 m. Andrioniškio apylinkės centras
1977–1995 m. Viešintų apylinkė
1995–1998 m. Viešintų seniūnija Anykščių rajono savivaldybė
1998– Andrioniškio seniūnijos centras


Gyventojai redaguoti

 
 
Demografinė raida tarp 1886 m. ir 2021 m.
1886 m. 1902 m.[6] 1923 m.sur.[7] 1959 m.sur.[8] 1970 m.sur.[9] 1979 m.sur.[10]
326 191 263 154 208 230
1984 m.[11] 1989 m.sur.[12] 2001 m.sur.[13] 2011 m.sur.[14] 2021 m.sur.[15] -
245 281 290 229 185 -


Žymūs žmonės redaguoti

Andrioniškio kapinėse palaidoti:

Galerija redaguoti

  •  
    Andrioniškio tiltas (ties bažnyčia)
  •  
    Bažnyčia nuo tilto pusės
  •  
    Andrioniškis iš aukštai
  •  
    Andrioniškio šventės Žaliajame slėnyje
  •  
    Joninių šventė
  •  
    Parapijos salė, seniūnija
  •  
    Turgelis

Šaltiniai redaguoti

  1. ↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
  2. ↑ 153 įdomiausi Lietuvos miesteliai. – Kaunas, Terra Publica, 2010. // psl. 99
  3. ↑ Androniszki. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. I (Aa — Dereneczna). Warszawa, 1880, 35 psl. (lenk.)
  4. ↑ Androniszki (2). Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XV, cz. 1 (Abablewo — Januszowo). Warszawa, 1900, 26 psl. (lenk.)
  5. ↑ Vincas Brazauskas. Andrioniškis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. - 499 psl.
  6. ↑ Алфавитный списокъ населенныхъ мѣстъ Ковенской губерніи. – Ковна, Тіпографія Губернскаго Правленія, 1903.
  7. ↑ Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
  8. ↑ Andrioniškis. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1 (A–J). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1966, 57 psl.
  9. ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
  10. ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
  11. ↑ Vincas Brazauskas ir kt.. Andrioniškis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. // psl. 63
  12. ↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
  13. ↑ Utenos apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
  14. ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
  15. ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.
  • Andrioniškis (sud. Raimondas Guobis). – Utena: Utenos spaustuvė, 2009. – 191 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-35-069-9

Nuorodos redaguoti

Aplinkinės gyvenvietės

  Viešintos – 11 km Sedeikiai – 5,5 km Mikieriai – 12 km  
TROŠKŪNAI – 11 km
     
     
     
Pasmodai – 5 km
Vikonys – 9 km
ANYKŠČIAI – 12 km
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Andrioniškis&oldid=6838865"