Alytaus mokytojų seminarija
54°23′34″š. pl. 24°02′46″r. ilg. / 54.392913°š. pl. 24.046194°r. ilg.
| Alytaus mokytojų seminarija |
Alytaus mokytojų seminarija – mokytojų seminarija, specialioji vidurinė mokykla, veikusi Alytuje 1941–1957 m., rengusi pradinių mokyklų mokytojus. Seminarija karo ir pokario metais parengė virš 800 pradžios mokyklos mokytojų, kurie papildė po tremčių išretėjusias Pietų Lietuvos mokytojų gretas. Nemažai šios įstaigos mokytojų tapo laisvės kovotojais ir kankiniais.
Alytaus mokytojų seminarija buvo viena iš vėliausiai įkurtų ir ilgiausiai išlaikė tokį pavadinimą - tik 1952 m. pervadinta Alytaus pedagogine mokykla.
Istorija redaguoti
Švietimo įstaigos įkūrėjas ir pirmasis direktorius buvo Juozas Mičiulis, mokytojų rengimo patirties įgijęs Panevėžio, Tauragės, Marijampolės ir Trakų mokytojų seminarijose. Jis redagavo leidinį „Ateitis”, publikavo straipsnius „Lietuvos mokykloje”, parašė vadovėlį seminaristams „Pedagogika ir didaktika” (1927). Jį pakeitė kiti žinomi švietėjai - Kazys Klimavičius ir Stasys Totorius. Direktorių pavaduotojais dirbo Konstantinas Bajerčius, Juozas Vidūnas, Ona Plikynaitė bei kiti.
Seminarija per savo gyvavimo laiką neturėjo nuosavo pastato, buvo įsikūrusi keliose vietose. Pirmiausia – pastate netoli Šv. Angelų Sargų bažnyčios. Statant Dainavos gastronomą šį pastatą nugriovė. Kai mokinių padaugėjo, seminarijai buvo skirta dalis pradžios mokyklos patalpų (dab. Senamiesčio pradinė mokykla, Birutės g. 26). Vėliau įsikūrė dab. Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijoje, Birutės g. 2.
1941 m. spalio 16 d. įvyko pirmasis pedagogų tarybos posėdis, kuriame buvo nutarta mokslo metus pradėti spalio 21 d. Pirmuosius mokslo metus pradėjo 154 mokiniai (57 berniukai, 97 mergaitės). Daugiausia buvo iš Alytaus gimnazijos, atvyko iš Trakų seminarijos (ji buvo uždaryta) ir aplinkinių kaimų. 1943 m. pavasarį buvo uždaryta Marijampolės mokytojų seminarija. Iš jos į Alytų atvyko 22 moksleiviai (5 vaikinai ir 17 merginų). 1943 m. Alytaus mokytojų seminariją baigė 53 būsimieji pedagogai. Moksleivių vis daugėjo iki 1949 m. – tais metais buvo 9 kursai, kuriuose mokėsi 362 moksleiviai (107 berniukai ir 255 mergaitės). Berniukų labai sumažėjo, nes daugelis įsitraukė į partizaninę kovą arba, vengdami kariuomenės, įsidarbino, nebaigę seminarijos. Paskutiniaisiais šios švietimo įstaigos metais mokėsi 71 moksleivis (12 berniukų ir 59 mergaitės). Iš viso seminariją baigė penkiolika laidų – 837 pedagogai.
Direktoriai redaguoti
Žymūs pedagogai redaguoti
- Konstantinas Bajerčius, pedagogas, rezistentas
- Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žurnalistas, partizanų vadas
- Regina Žepkaitė, pedagogė, istorikė
Žymūs auklėtiniai redaguoti
- Vincas Auryla, pedagogas, vadovėlių autorius
- Kajetonas Julius Čeginskas, išeivijos veikėjas, sociologijos daktaras
- Juozas Šibaila, rezistentas
- Aldona Sabaitytė-Vilutienė, Lietuvos partizanų ryšininkė, kraštotyrininkė, visuomenės veikėja