Aleutų salos
Aleutų salos (angl. Aleutian Islands) – salynas Ramiojo vandenyno šiaurinėje dalyje, priklausantis JAV, į pietvakarius nuo Aliaskos. Vulkaninės kilmės salos, skiriančios Beringo jūrą nuo Ramiojo vandenyno, driekiasi 1400 km ilgio lanku iš rytų į vakarus. Salų plotas – 17 800 km².
Salyne yra šios salų grupės:
- Lapių. Čia yra trys didžiausios salyno salos – Unimakas (4069 km²), Unalaska (2722 km²), Umnakas (1777 km²)
- Keturių Kalnų
- Andrejanovo
- Žiurkių
- Artimosios. Didžiausia sala – Atu (906 km²)
Salos vulkaninės kilmės, dažnai padengtos sniegu. Yra 25 veikiantys ugnikalniai, aukščiausias – Šišaldino ugnikalnis (2860 m, Unimako s.). Būdingos subarktinės pievos ir kalnų tundra. Peri gausios paukščių kolonijos, yra ruonių gulyklos[1].
1998 metais gyveno 11 900 gyventojų, dalis jų aleutai. Svarbiausios gyvenvietės – Adakas, Datč Harboras. Yra karinių jūrų ir oro bazių.
Istorija redaguoti
Aleutai salose apsigyveno prieš 3000 metų, 1741 metais salose apsilankė rusų keliautojai V. J. Beringas ir A. Čirikovas. Salos iki XVIII a. priklausė Rusijos imperijai, vėliau parduotos JAV kartu su Aliaska.[2] Antrojo pasaulinio karo metu 1942–1943 metais salas buvo okupavusi Japonija.
Spėjama, kad pleistocene salynas sudarė vientisą sausumą, kuria Kamčiatka jungėsi su Aliaska. Aukščiausi ugnikalniai (abu Unimako saloje) – Šišaldino (2861 m), Isanockio (2465 m).
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 20
- ↑ „Kodėl Rusija pardavė Aliaską amerikiečiams?“. 15min. Suarchyvuotas originalas 2017-04-26. Nuoroda tikrinta 2017-07-11.