Aleksandras Gercenas
| Aleksandras Gercenas | |
|---|---|
| |
| Aleksandras Gercenas | |
| Gimė | 1812 m. balandžio 6 d. Maskva |
| Mirė | 1870 m. sausio 21 d. (57 metai) Paryžius |
| Tėvas | Ivanas Jakovlevas |
| Motina | Henrieta Vilhelmina Luiza Haag |
| Veikla | rusų publicistas-revoliucionierius, rašytojas, filosofas, vienas socializmo pradininkų, baudžiavos panaikinimo iniciatorius, aktyvus monarchinės santvarkos kritikas |
 Vikiteka |
Aleksandras Gercenas |
Aleksandras Gercenas (slapyvardis – „Iskander") (rus. Александр Иванович Герцен, 1812 m. balandžio 6 d. – 1870 m. sausio 21 d.) – rusų publicistas-revoliucionierius, rašytojas, filosofas, vienas socializmo pradininkų, baudžiavos panaikinimo iniciatorius, aktyvus monarchinės santvarkos kritikas. Provakarietiškų pažiūrų.
Pirmo necenzūruoto rusų savaitinio laikraščio „Kolokol“ (1857–1867 m.) leidėjas. Gyvendamas emigracijoje atvirai palaikė 1863 m. sukilimą, kas sukėlė daugumos rusų intelektualų nusivylimą.
Biografija redaguoti
Ankstyvieji gyvenimo metai redaguoti
_(1830s,_GIM).jpg)
Aleksandras Gercenas gimė 1812 m. balandžio 6 d. Maskvoje, turtingo rusų dvarininko Ivano Jakovlevo ir vokietės Henrietos Vilhelminos Luizos Haag šeimoje. Namas, kuriame jis gimė, šiuo metu priklauso Maksimo Gorkio vardo literatūros institutui. Gercenas gimė likus mėnesiui iki 1812 m. Napoleono invazijos į Maskvą ir miesto gaisro. Jis buvo nesantuokinis sūnus, kadangi tuo metu Ivanas Jakovlevas ir Henrieta Haag buvo nesusituokę. Pavardę „Gercenas", kildinamą iš žodžio „širdis", berniukui sugalvojo tėvas.[1]
Jaunystėje Aleksandas Gercenas gavo įprastą bajoro išsilavinimą. Jis daug skaitė, domėjosi teatru. Jaunajam Gercenui įspūdį paliko prancūzų romanai, Bomaršė komedijos, Gėtės, Šilerio kūryba. 1825 m. įvykus dekabristų sukilimui A.Gercenas buvo sukrėstas imperatoriaus Nikolajaus I veiksmų, todėl prisiekė ginti dekabristų keliamas idėjas. 1829 m. Aleksandras Gercenas įstojo ir studijavo Maskvos universitete fiziką ir matematiką.
1834 m. A. Gercenas ir jo bičiulis Nikolajus Ogariovas buvo areštuoti ir teisiami už dalyvavimą anticarinėje demonstracijoje, kurioje buvo deklamuojami prieš imperiją nukreipti Sokolovskio eilėraščiai. A.Gercenas buvo pripažintas kaltu, 1835 m. ištremtas į Permę, kurioje bendravo su lenkų tremtiniais (tarp jų ir vienu iš 1863 m. sukilimo vadų Lietuvoje Zigmantu Sierakausku). Vėliau A. Gercenas buvo perkeltas į Viatką. Čia pasiliko iki 1837 m. Iš Viatkos jam buvo leista išvykti, užtarus besilankančiam Viatkoje caro sūnui, didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui (vėliau tapusiam caru Aleksandru II) pagal poeto Žukovskio, lydėjusio kunigaikštį, prašymą. A. Gercenas išvyko gyventi į Vladimirą, kuriame dirbo miesto oficialiojo laikraščio redaktoriumi.[2]
1840 m. A. Gercenui buvo leista grįžti į Maskvą. 1840 m. gegužės mėn. jis persikėlė gyventi į Sankt Peterburgą, kur, tėvui reikalaujant, stojo į tarnybą Vidaus reikalų ministerijoje. 1841 m. liepos mėn. dėl viename laiške surašytos aštrios kritikos policijai A.Gercenas buvo išsiųstas Novgorodą, kur tarnavo gubernijos valdyboje iki 1842 m. liepos mėn. Vėliau apsigyveno Maskvoje, tačiau dažnai vykdavo į Sankt Peterburgą, kur dalyvaudavo Visariono Belinskio draugijos veikloje. 1847 m. mirus tėvui, A.Gercenas su šeima paliko Rusiją.
Veikla emigracijoje redaguoti
1849 m. birželio 13 d. Paryžiuje A. Gercenas dalyvavo demonstracijoje, nukreiptoje prieš Romos ekspediciją, kurią pasiuntė Prancūzijos vyriausybė ginti popiežių nuo Italijos revoliucijos. Pasklidus demonstracijai, prasidėjo areštai, ir Gercenas, pasinaudojęs nežinomo rumuno pasu, pabėgo į Šveicariją, o iš ten į Nicą, tuomet priklausiusią Sardinijos karalystei.[2]
Šiuo laikotarpiu A.Gercenas įsitraukė į radikalių emigrantų būrį, susibūrusį Šveicarijoje po revoliucijos pralaimėjimo Europoje. Čia susipažino su Džiuzepe Garibaldžiu. 1849 m. liepos mėn. Rusijos caras Nikolajus I areštavo visą Rusijoje paliktą A. Gerceno, kaip revoliucionieriaus, ir jo motinos turtą. Po to areštuotas turtas buvo įkeistas bankininkui Rotšildui, tačiau šis, derėdamasis dėl paskolos Rusijai, pasiekė, jog imperatoriaus įsaku uždėtas areštas Aleksandro Gerceno turtui būtų panaikintas.
Aleksandras Gercenas su žmona Natalija susilaukė keturių vaikų. Po daugybės šeimos tragedijų, kurios ištiko Gercenų šeimą Nicoje (žmonos išdavystė su vokiečių poetu Hervegu (vok. Georg Friedrich Rudolph Theodor Herwegh)[3], 1851 m. motinos ir sūnaus mirtis laivo katastrofoje, žmonos ir naujagimio mirtis), A.Gercenas persikėlė gyventi į Londoną, kur įkūrė „Вольную русскую типографию“, norėdamas spausdinti uždraustas publikacijas. Leido almanachą „Полярная звезда“ (1855–1868 m.). Nuo 1857 m. kartu su Nikolajumi Ogariovu išleido savaitinį laikraštį „Kolokol“.
1865 m. kovo 15 d. po daugybės Rusijos vyriausybės prašymų, skirtų Didžiosios Britanijos vyriausybei, jog ši reaguotų į laikraštį „Kolokol“, A. Gercenas bei laikraščio redakcija visam laikui paliko Londoną ir persikėlė į Šveicariją. Šios valstybės pilietybę A.Gercenas jau buvo gavęs. Tų pačių metų balandžio mėn. į Šveicariją buvo perkelta ir „Вольная русская типография“. 1865 m. į Šveicariją persikėlė gyventi ir Nikolajus Ogariovas.
Aleksandras Gercenas mirė nuo plaučių uždegimo 1870 m. sausio 9 d. Paryžiuje, kur atvyko dėl šeimos reikalų. Iš pradžių jis buvo palaidotas Paryžiuje, Per Lašezo kapinėse, vėliau jo pelenai buvo perkelti ir palaidoti Nicoje.[4]
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Constance Garnett, note in Alexander Herzen, My Past and Thoughts (Berkeley: University of California Press, 1982), 3n1.
- ↑ 2,0 2,1 Shedden-Ralston, William Ralston (1911). „Hertzen, Alexander“. In Chisholm, Hugh (ed.). Encyclopædia Britannica. 13 (11th ed.). Cambridge University Press. pp. 402–403.
- ↑ Grimes, William (2007-02-25). „Rediscovering Alexander Herzen – Books – Review“. The New York Times.
- ↑ Carr, E.H., The Romantic Exiles, Victor Gollancz 1933.