Aleksandras Doluchanianas
| Aleksandras Doluchanianas | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1910 m. gegužės 19 d. Tiflisis, Rusijos imperija |
| Mirė | 1968 m. sausio 15 d. (57 metai) Maskva, TSRS |
| Palaidotas (-a) | Novodevičės kapinėse |
| Sutuoktinis (-ė) | Zara Doluchanova Kalerija Nikolajevna Trubnikova |
| Vaikai | Nikolajus Doluchanianas |
| Veikla | kompozitorius |
| Žymūs apdovanojimai | |
|
nusipelnęs Armėnijos TSR meno darbuotojas | |
Aleksandras Doluchanianas (Doluchanovas) (rus. Алекса́ндр Па́влович Долуханя́н (Долуха́нов); 1910 m. gegužės 19 d. (birželio 1 d.) Tiflisyje (dab. Tbilisyje), Rusijos imperijoje – 1968 m. sausio 15 d. Maskvoje, TSRS) – armėnų kilmės kompozitorius, nusipelnęs Armėnijos TSR meno darbuotojas (1958 m.).[1]
Biografija redaguoti
Aleksandras Doluchanianas gimė advokato Pavelo Markovičiaus Doluchanovo ir pianistės Jevgenijos Isakovnos Doluchanovos šeimoje. Pirmąją kompoziciją „Ugnis“ jis sukūrė būdamas 5 metų. 1928 m. Aleksandras baigė Tifliso konservatoriją T.I. Ter-Stepanovos fortepijono klasę. Tuo pat metu studijavo kompoziciją pas S.V.Barkhudaryaną.
1932 m. baigė Leningrado konservatorijos S. I. Savšinskio fortepijono klasę, ir 1932–1935 m. studijavo į aspirantūroje. 1937–1939 m. dirbo fortepijono mokytoju ir Jerevano konservatorijos kamerinio ansamblio vadovu, bei Filharmonijos solistu. Dalyvavo daugelyje folkloro ekspedicijų Armėnijoje, įrašė per du šimtus liaudies dainų.[2]
1940 m. persikėlęs į Maskvą, Aleksandras Doluchanianas studijavo Maskvos konservatorijoje, vadovaujamas Nikolajaus Miaskovskio. Antrojo pasaulinio karo metu jis nuolat dalyvavo fronto koncertų brigadose.
1968 m. sausio 15 d. Aleksandras Doluchanianas vairuodamas automobilį žuvo autoavarijoje kartu su kompozitoriaus E.S.Kolmanovskio žmona Tamara Naumovna Maisel. Palaidotas Novodevičės kapinėse.
Kūrybinė veikla redaguoti
Po karo prasidėjo Aleksandro Doluchaniano, kaip kompozitoriaus ir pianisto, veikla. Geriausiai žinomi jo koncertai fortepijonui ir orkestrui bei operetė „Grožio konkursas“. Nepaisant to, pagrindinę vietą Doluchaniano kūryboje užima dainos, įskaitant patriotines ir karines. Kompozitoriaus dainos, skirtos karinei temai, pasižymėjo melodingumu, giliu turiniu ir dideliu patriotiškumu, buvo atliekamos tiek profesionalių ansamblių, tiek mėgėjų pasirodymuose. Jis taip pat kūrė romansus, muziką dramos spektakliams ir radijo laidoms. Kiti jo darbai apima armėnų, vengrų, bulgarų, čekų, korėjiečių ir vietnamiečių liaudies dainų įrašymą ir apdorojimą glaudžiai bendradarbiaujant su dainininke Irma Yaunzem.[3]
Aleksandras Doluchanianas labai padėjo jauniems dainininkams ir autoriams. Jis suvaidino svarbų vaidmenį savo žmonos Zaros Aleksandrovnos Doluchanovos kūrybinėje raidoje. Pasak jos prisiminimų, Aleksandras buvo „labai išmanantis vokalo ir technologijų klausimus, mokėjęs ir mėgęs dirbti su dainininkais, be to, eruditas, didelio masto muzikantas, visada įsitikinęs, kad yra teisus.”
Kiti interesai redaguoti
Aleksandras Doluchanovas 1930-aisiais paskelbė šachmatų etiudus ir dalyvavo šachmatų turnyruose. Du kartus, t. y. 1938 m. ir 1939 m. tapo Armėnijos TSR šachmatų čempionu.[4][5]
Apdovanojimai redaguoti
1958 m. suteiktas nusipelniusio Armėnijos TSR meno darbuotojo vardas.[1]
1967 m. šimtojo Maskvos operetės teatre įvykusio spektaklio proga operetė „Grožio konkursas“ buvo apdovanotas pirmuoju prizu sąjunginėje muzikinių spektaklių peržiūroje, skirtoje sovietų valdžios 50-mečiui.[6]
Šaltiniai redaguoti
- ↑ 1,0 1,1 L Micheeva ir A Orelovič, „Alexander Dolukhanyan“, www.belcanto.ru [1]
- ↑ „Aleksandras Doluchanianas“, Tarybinė muzika, www.sovmusiic.ru [2]
- ↑ „Doluchanianas“, Muzikinė enciklopedija 1973–1982 (rus. „ДОЛУХАНЯН Александр Павлович“ , Музыкальная энциклопедия в 6 тт.), 1973–1982 [3]
- ↑ „Istorija. Visi Armėnijos šachmatų čempionai (1934-2011)“ (anglų). Suarchyvuota iš originalo 2012-01-20. Nuoroda tikrinta 2022-08-30.
{{cite web}}: CS1 priežiūra: netinkamas URL (link) - ↑ Vladiminas Nejštadtas, „Susitikimas Sterenkoje“ (rus. „Что ни судьба, то трагедия (часть 11), Встреча на Сретенке“), www.chesspro.ru [4]
- ↑ Žinutė laikraštyje Sovjetskaya kultura, 1970.10.17 (rus. Советская культура) [5]