Vikipedija

Albertas Laurinčiukas

Albertas Laurinčiukas
Gimė 1928 m. sausio 1 d.
Šiauliai
Mirė 2012 m. sausio 8 d. (84 metai)
Vilnius
Veikla žurnalistas, dramaturgas, prozininkas, publicistas
Partija 1954 m. SSKP
Alma mater 1950 m. Šiaulių mokytojų institutas,
1959 m. Vilniaus universitetas
Žymūs apdovanojimai

Albertas Laurinčiukas (1928 m. sausio 1 d. Šiauliuose – 2012 m. sausio 8 d. Vilniuje) – sovietinis žurnalistas, dramaturgas, prozininkas, publicistas.

Biografija redaguoti

1948 m. baigė Šiaulių gimnaziją, 1950 m. baigė Šiaulių mokytojų instituto Fizikos-matematikos fakultetą.

1949–1953 m. Šiaulių J. Janonio vidurinės mokyklos mokytojas, kartu ir laikraščio „Komjaunimo tiesa“ korespondentas Šiaulių srityje. 1953–1954 m. laikraščio „Tarybinis mokytojas“ redaktoriaus pavaduotojas. 1954–1959 m. laikraščio „Komjaunimo tiesa“ redaktorius. 1959 m. baigė žurnalistiką Vilniaus universitete. 1959–1963 ir 1968–1970 m. laikraščių „Selskaja žizn“, „Moscow news“, „Tiesa“ korespondentas JAV, akredituotas prie Jungtinių Tautų Organizacijos. 1963–1968 m. LKP CK propagandos skyriaus darbuotojas. Nuo 1971 m. LKP CK narys, LTSR AT deputatas. 1971–1988 m. laikraščio „Tiesa“ redaktorius.[1]

Nuo 1971 m. LTSR rašytojų sąjungos narys. 1971–1975 m. LTSR žurnalistų sąjungos pirmininko pavaduotojas, 1975–1988 m. Žurnalistų sąjungos valdybos pirmininkas ir TSRS žurnalistų sąjungos valdybos sekretorius. [2]

Kūryba redaguoti

Parašė kelionių apybraižų, scenarijų kino filmui ir televizijos filmams. Antano Mikalajūno ir kitų lietuvių išeivijos veikėjų autobiografinių knygų bendraautoris. Jo kūrinių išversta į rusų, čekų ir latvių kalbas.[3]

Publicistikoje gausu faktinės medžiagos, istorinių, etnografinių bei statistinių duomenų, trafaretiškai smerkiama kapitalistinė santvarka. Ryškus sovietinio tipo politinės dramos kūrėjas. Draminės kūrybos tematika bei prasminiai akcentai sąlygoti sovietinio laikotarpio ideologinių standartų bei vertinimo stereotipų, kartu aiškus autoriaus siekimas išreikšti įvairias politines kolizijas kaip žmonių likimų ir moralinių laikysenų kovą.[4]

Bibliografija redaguoti

  • Vienos balandžiai, apybraižos. – Vilnius: Mintis, 1957.
  • Trečioji dolerio pusė, apybraižos. – Vilnius: Vaga, 1964. – 399 p.
  • Juodasis kraujas, apybraižos. – Vilnius: Vaga, 1969. – 337 p.
  • Vidutinė moteris, pjesė. – Vilnius: Vaga, 1971.
  • Matadoras, apsakymai vaikams. – Vilnius: Vaga, 1971.
  • Varinė saulė, apybraižos. – Vilnius: Vaga, 1972. – 486 p.
  • Pentagono šešėliai. – Vilnius: Vaga, 1974.
  • Akimirka teisybės, pjesė. – Vilnius: Vaga, 1976.
  • Говорящий там-там. – Вильнюс: Вага, 1977.
  • Kaip dūmelis virš vigvamo, apybraižos. – Vilnius: Vaga, 1977.
  • Amžinieji beržai, apybraižos. – Vilnius: Vaga, 1978.
  • Neapykantos spalva, pjesė. – Vilnius: Vaga, 1978. – 78 p.
  • Paskutinis prašymas, pjesė. – Vilnius: Vaga, 1978.
  • Tūkstantis ir viena teisybė, apybraižos. – Vilnius: Vaga, 1980.
  • Amžini beržai. – Vilnius: Vaga, 1980. – 350 p.
  • Вечные берëзы: силуэты России, apybraižos. – Вильнюс: Вага, 1981.
  • Purvo lašai ir draugystės gėlės, 1981.
  • Ryžių sauja, 1981.
  • Baimės vartai, 1982.
  • Taifūno rūstybė, apybraižos. – Vilnius: Vaga, 1984. – 494 p.
  • Isterijos kaubojai ir proto pergalė, 1984.
  • Neramumas, 1985.
  • Pažadas San Franciske, pjesė. – Vilnius: Vaga, 1985.
  • Nematomi dangoraižiai, apybraižos. – Vilnius: Vaga, 1986. – 661 p.
  • Tigro gyvenimas ir mirtis, apsakymai. – Vilnius: Lietuviška vaikų knyga, 1998. – 46 p.
  • Tigro gyvenimas ir mirtis: kelionių apsakymai (dail. Paulius Arlauskas). – 2-asis papild. leid. – Šiauliai: Saulės delta, 2002. – 78 p.: iliustr. – ISBN 9955-522-04-6
  • Vivo kaj morto de tigro. – Kaunas: Ryto varpas, 2005. – 124 p.: iliustr. – ISBN 9955-646-13-6
  • Tigro – ĝia vivo kaj morto: vojaĝaj rakontoj. – Panevėžys: Panevėžio spaustuvė, 2008. – 77 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-694-67-0

Pjesės

  • Vidutinė moteris, išleista ir pastatyta 1971 m.
  • Akimirka teisybės, pastatyta 1975 m., išleista 1976 m.
  • Neapykantos spalva, pastatyta 1977 m., išleista 1978 m.
  • Paskutinis prašymas, pastatyta 1978 m., išleista 1983 m.
  • Paradas San Franciske, pastatyta ir išleista 1985 m.

Parašė scenarijus televizijos filmams „Linksmasis amerikietis“ (1972 m.), „Birmos keliai ir kryžkelės“ (1974 m.), „Džiunglių spalvos“, scenarijų kino filmui „Medaus mėnuo Amerikoje“ (1982 m.).

Įvertinimas redaguoti

  • Juliaus Fučiko medalis
  • Aleksejaus Tolstojaus premija už knygas „Varinė saulė“, „Juodasis kraujas“
  • 1971 m. Vinco Mickevičiaus-Kapsuko premija už knygą „Trečioji dolerio pusė“
  • 1975 m. LTSR nusipelnęs žurnalistas
  • 2000 m. Vaclavo Vorovskio premija už publicistikos knygas „Taifūno rūstybė“, „Baimės vartai“
  • 2000 m. Vytauto Tamulaičio III premija [5][6]

Šaltiniai redaguoti

  1. ↑ Albertas Laurinčiukas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. // psl. - 493
  2. ↑ Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 267 psl.
  3. ↑ Domas Šniukas. Albertas Laurinčiukas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. - 624 psl.
  4. ↑ http://www.lle.lt/FMPro?-db=lle2004.fp5&-format=detail.htm&-lay=straipsnis&-op=eq&a=l&-max=2147483647&-recid=41322&-find=[neveikianti nuoroda]
  5. ↑ http://www.rasytojai.lt/inner.php?id=171&sritis=apdovanojimai&dalis=apdovanojimailietuvos&archyve=0 Archyvuota kopija 2016-03-05 iš Wayback Machine projekto.
  6. ↑ http://www.samogit.lt/krastieciai/dbaze/straipsniai/2015.htm[neveikianti nuoroda]
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Albertas_Laurinčiukas&oldid=7166580"