Albanų tautinis atgimimas
Albanų tautinis atgimimas (alb. Rilindja arba Rilindja Kombëtare) – tautinio judėjimo Albanijos istorijoje laikotarpis XIX–XX a., nulėmęs albanų tautinės tapatybės formavimąsi ir nepriklausomos Albanijos kūrimąsi.
Albanija Osmanų imperijoje redaguoti
1571 m. pabaigoje turkai visiškai perėmė visą šiuolaikinės Albanijos teritoriją. Turkų priespauda stabdė ūkio, prekybos ir kultūros plėtrą, prievarta islamino šalį.[1] Nutrūko užkariautos Albanijos ryšiai su Europa. Didelė dalis albanų emigravo, kiti sukildavo.
Kalnuota Albanijos šiaurė išlaikė tam tikrą autonomiją kaip imperijos dalis. Valdžia ten priklausė vyresniųjų taryboms. Albanų apgyvendintos žemės 1835 m. buvo padalintos į Janinos ir Rumelijos ejaletus, kuriems vadovavo Konstantinopolio paskirti pareigūnai. Vėlesniais metais kitos albanų gyvenamos sritys taip pat įtrauktos į osmanų vadovaujamus administracinius vienetus. 1846 m. buvo įsteigti pašalikai Monastire (iki 1877 m.) ir Uskibe (iki 1863 m.). Po 1865 m. centrinė valdžia dar kartą padalino albanų teritorijas tarp Škoderio, Janinos (nuo 1867 m.), Bitolos (Monastiro) ir Kosovo (nuo 1877 m.) vilajetų.
Dėl to, kad dauguma albanų buvo musulmonai kaip ir turkai-osmanai, XIX a. Albanijoje nebuvo tokio tautinio judėjimo, kaip graikų, rumunų, bulgarų ar serbų.[2] Politinio albanų judėjimo užuomazgos siejamos su 1870-aisiais.
Po 1877–1878 m. Rusijos-Turkijos karo, pagal San Stefano taikos sutarties planą, albanų gyvenamos žemės turėjo būti padalintos Serbijai, Juodkalnijai ir Bulgarijai. Tai kėlė didelį pasipiktinimą daugeliui albanų ir prisidėjo prie albanų nacionalinio judėjimo pradžios.
1878 m. pavasarį Konstantinopolyje albanų patriotai, įskaitant Abdyl Frashëri ir Abedin Dino, įkūrė Albanijos Janinos komitetą, kuris pasisakė už albanų teisę įsteigti savo autonomiją Osmanų imperijos sudėtyje. A. Frashëri parengė Deklaracijos dėl Albanijos autonomijos projektą, kurį Prizreno lyga patvirtino dar tų pačių metų vasarą.
Tautinio judėjimo pradžia redaguoti
.svg)
XIX a. pabaigoje albanų intelektualai pradėjo kurti vieningą literatūrinę albanų kalbą ir reikalauti leisti ją vartoti mokyklose. 1879 m. Konstantinopolyje Sami Frashëri įkūrė Albanų knygos ir raštijos draugiją, kurios nariai buvo ir musulmonai, ir katalikai su stačiatikiais. Naim Frashëri, garsus albanų poetas, taip pat prisijungė prie draugijos, rašė bei redagavo albaniškas knygas ir vadovėlius.
1908 m. liepos mėn. nuvertus osmanų sultoną Abdulhamidą II, ėmė kurtis albaniškos mokyklos, spauda ir politiniai klubai, ypač šalies pietuose. 1908 m. lapkričio mėn. Monastire (Bitoloje) įvyko nacionalinis kongresas, kuriame buvo aptartas nacionalinės autonomijos ir vieningos albanų kalbos abėcėlės, pagrįstos lotyniškais rašmenimis, klausimas. Į valdžią atėję jaunaturkiai (turk. Jön Türkler) autonomijos nesuteikė. Siekdami išplėsti kalniečių kontrolę, jie priėmė vadinamąjį gaujų įstatymą (1909 m.), pagal kurį ginklų nešiojimas buvo draudžiamas, įvestos bausmės lazdomis ir pan. Tokie veiksmai papiktino net albanų musulmonus.
_-_ALB_-_UNOCHA.svg)
Palyginti su kitais Balkanų šalių tautiniais judėjimais, kur religinė tapatybė vaidino svarbų vaidmenį, Albanijos tautiniame atgimime religinės dedamosios nebuvo. Albanai priklausė keturioms religinėms bendruomenėms (sunitai, bektašiai, stačiatikiai ir katalikai). Nepastebimas albanų religingumas paskatino garsųjį Vaso Pasha posakį, kad „tikroji albanų religija – būti albanais“.[3]
Nepriklausomybės iškovojimas redaguoti
1909 m. Albanijoje kilo sukilimas, kurį malšino Osmanų imperijos kariuomenės baudžiamoji ekspedicija prieš albanus Kosove. 1910 m. valdžia uždraudė visas albanų nacionalines organizacijas ir uždarė jų mokyklas bei leidinius.
1911 m. albanų sukilėliai iš centrinės valdžios reikalavo autonomijos, tikėjosi į sukilimą įtraukti visą šalį. Tačiau Albanijos nacionalines organizacijas šiaurės Albanijoje išprovokavo ankstyvi Juodkalnijos vyriausybės veiksmai, kurie tikėjosi sukilimą panaudoti savo naudai. Tuo tarpu pietų ir centrinėje Albanijoje sukilimas prasidėjo per vėlai. Jaunaturkių vyriausybė buvo priversta pradėti derybas, pažadėti nedidelių lengvatų albanams (mokyklinio ugdymo, karo tarnybos, mokesčių srityje). 1912 m. kovo mėn. šiauriniuose kalnuotuose regionuose Albanijoje kilo naujas valstiečių sukilimas, kuris vėliau išplito į pietinę ir vidurinę Albaniją. Derybas su turkais nutraukė Pirmasis Balkanų karas. Prieš Osmanų imperiją kariavusios Graikija, Juodkalnija ir Serbija šalį okupavo, siekdamos pasidalyti Albanijos teritoriją.[1] Juodkalnijos kariai Albanijoje kirto Juodkalnijos ir Turkijos sieną. 1912 m. lapkričio mėn. Bukarešte įvyko emigrantų iš Albanijos susitikimas, kuris nusprendė sušaukti Visos Albanijos kongresą ir išrinkti laikinąją Albanijos vyriausybę. Tuo pačiu metu Serbijos kariuomenė, nugalėjusi turkus Makedonijos regione, įžengė į Albanijos teritoriją ir užėmė Elbasanio miestą. Graikai išlaipino desantą Vliorėje.
1912 m. lapkričio 28 d. serbai užėmė Duresį, Tiraną. Tą pačią dieną Albanų atstovų kongresas Vliorėje paskelbė Albanijos nepriklausomybės deklaraciją, buvo sudaryta laikinoji vyriausybė.[1] Vienas svarbiausių albanų tautinio atgimimo veikėjų priimant nepriklausomybės deklaraciją ir formuojant Albanijos vyriausybę buvo Ismail Qemali.
Šaltiniai redaguoti
- ↑ 1,0 1,1 1,2 Albanijos istorija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001
- ↑ Karl Kaser, Frank Kressing. Albania — A country in transition Aspects of changing identities in a south-east European country Archyvuota kopija 2015-09-22 iš Wayback Machine projekto.. Baden-Baden: Nomos-Verlag Extracts, 2002, p. 15
- ↑ Karl Kaser, Frank Kressing. Albania — A country in transition Aspects of changing identities in a south-east European country Archyvuota kopija 2015-09-22 iš Wayback Machine projekto.. Baden-Baden: Nomos-Verlag Extracts, 2002, p. 19