Vikipedija

Airijos kultūra

Airijos kultūra apima kalbą, literatūrą, muziką, meną, tautosaką, virtuvę ir sportą, susijusius su Airija ir airiais. Didžiąją Airijos istorijos dalį Airijos kultūra buvo gėliška. Po XII a. anglų-normanų įsiveržimo ir XVI-XVII a. anglams užkariavusi ir kolonizavus Airiją, joje atsirado anglų-airių ir Alsterio škotų etninės-kultūrinės grupės. Tradicinę gėlišką Airijos kultūrą veikiant anglų-normanų, anglų ir škotų kultūroms susiformavo šiuolaikinė Airijos kultūra.

Šiais laikais pastebimos ryškios kultūrinės skirtys tarp katalikų ir protestantų (ypač Alsterio protestantų) bei tarp klajojančios etninės grupės žmonių, vadinamų „keliautojais“ (angl. Irish Travellers), ir sėslių gyventojų. Dėl plataus masto emigracijos iš Airijos, Airijos kultūra yra gana plačiai žinoma – visame pasaulyje yra švenčiamos tokios šventės kaip Šv. Patriko diena ir Helovinas.[1] Nors Airijos kultūra yra gana unikali, kai kurie jos bruožai yra panašūs į Didžiosios Britanijos, kitų anglakalbių šalių bei kitų katalikiškų Europos šalių ir keltų tautų kultūras.

Daugybė Airijos kultūros aspektų buvo sutinkami ir žemyninėje Europoje, tačiau Europoje jie išnyko, o pasiliko būtent Airijos saloje. Įrodyta, kad kai kurie airiški šokiai, pavyzdžiui, džigas, taip pat stauto darymas buvo įvežti į Airiją iš kitų Europos šalių, bet yra laikomi airiškais, nes Airija yra vienintelė šalis, kurioje šie dalykai išliko. Dėl to airių kultūros studijos yra svarbios tiriantiems senovės Europos kultūrą.

Ankstyvoji Airijos istorija redaguoti

 
Guro ežeras, ankstyvoji Airijos ūkininkų gyvenvietė

Manoma, kad pirmieji Airijos gyventojai buvo maždaug 7500 m.pr.m.e. greičiausiai iš Škotijos atvykę mezolito žvejai ir medžiotojai. Juos keitė neolito kultūros žmonės, kurie naudojo titnaginius įrankius. Kaip rodo archeologiniai radiniai iš tokių vietų kaip Céide laukai Mėjo grafystėje ir Guro ežeras Limeriko grafystėje tuo metu jau buvo užsiimama žemės ūkiu. Dar vėliau atvyko žmonės iš Viduržemio jūros regiono, naudoję bronzinius įrankius, airių legendose vadinami Fir Bolg. Dar vėliau čia atsikėlė piktai, bronzos kultūros tauta, galbūt kilusi iš Iberijos. Iš šio ankstyvojo laikotarpio išliko daugybė paminklų, daugiausia akmeninių (menhyrai, dolmenai, kromlechai), taip pat akmeniniai fortai. Jie datuojami 2000-1000 m.pr.m.e. Geležies amžiuje, apie 350 m.pr.m.e., įvykęs keltų įsiveržimas atnešė dar vieną kultūrinę srovę. Seniausias keltų kalbos (Gaeilge) paminklas yra ogaminiai įrašai akmenyje Keri grafystėje, datuojami V a. Į krikščionybę Airiją V a. atvertė šv. Patrikas. Per šv.Patriko ir jo pasekėjų statomas bažnyčias ir vienuolynus į keltų kultūrą ėmė skverbtis krikščioniškasis menas.

Miesteliai, kaimai, parapijos ir grafystės redaguoti

Iki normanų invazijos šalį ir atskiras žemes valdė bei jas paveldėjo įvairūs klanai. Administracinis vienetas buvo vadinamas miesteliu. Normanai klanų valdymą pakeitė į dvarų sistemą, kuri apėmė ne tik žemės valdų skirstymą ir valdymą, bet ir nusakė socialinę padėtį. Normanai žemes ir gyvenvietes suskirstė į kaimus, parapijas ir grafystes. Parapija tuo metu buvo civilinis ir religinis vienetas, kurį administravo dvaras ir kuriame buvo bent vienas didesnis bažnytkaimis. Kiekviena parapija prie savęs prijungdavo vieną ar daugiau prieš invaziją egzistavusių „miestelių“. Laipsniškai visoje saloje plėtojant angliškąjį feodalizmą, Airijos grafysčių administracinis suskirstymas buvo baigtas 1610 m.

Šis administracinis suskirstymas vis dar svarbus kasdieniame Airijos bendruomenių gyvenime. Pavyzdžiui, dauguma kaimo pašto adresų yra tiesiog gyvenamo namo ir miestelio pavadinimas (t. y. adrese neminimas gatvės pavadinimas ir namo numeris toje gatvėje, o kiekvienam namui paprasčiausiai yra suteiktas tam tikras pavadinimas, išlikęs nuo gana senų laikų). Kiekvienas miestelis dažniausiai turi savo sporto komandą, juose vyksta sporto rungtynės. Dauguma miestelių gyventojų ištikimi tiek savo vietinei sporto komandai, tiek visai grafystei.

Ūkininkavimas ir žemės nuosavybė redaguoti

 
Tradicinis airiškas gyvenamasis namas Antrimo grafystėje
 
Modernus airiškas namas Donegolo grafystėje

Žemės ūkiu Airijoje buvo užsiimama nuo neolito. Iki normanų užkariavimo buvo susiformavusi tradicinė klaninė žemės valdymo sistema (Brehono teisė). Su normanų užkariavimu atsirado dvarai ir žemės nuomos sistema. Be to, šalyje įsikuriant anglų ir škotų naujakuriams, jie kartu su savimi atsinešdavo savas žemės valdymo tradicijas. Pasikeitė ir ūkininkavimo tradicijos. Pavyzdžiui, pagal senąsias tradicijas galvijus augindavo beveik visi be išimties kaimo gyventojai, mat karvė buvo turto ir statuso šaltinis. Istoriko Giraldus Cambrensis veikaluose rašoma, kad gėlų visuomenėje galvijų auginimas buvo įprastas. Vėliau šią tvarką pakeitė stambių dvarų sistema, o dauguma mažų ūkininkų liko bežemiai, mat jie nebegalėjo išsimokėti nuomos. Visa tai tęsėsi iki pat XIX a. pabaigos, kai politinė organizacija Žemės lyga, kurios pagrindinis tikslas buvo panaikinti dvarų kultūrą, pradėjo žemės reformą. Reformos metu didžiuliai dvarai ir jų žemės plotai buvo padalinti į mažus arba vidutinio dydžio ūkius ir išdalinti buvusiems nuomininkams ir darbininkams. XX a. „Žemės lygos“ darbus tęsė tam sukurta „Airijos žemės komisija“. Žemės reforma tarp Airijos ūkininkų sukėlė vadinamąjį „žemės alkį“ - ūkininkų šeimos padarydavo beveik viską, kad išlaikytų žemės nuosavybę ir netgi įgytų naujos žemės.

Šventės ir pramogos redaguoti

 
Švento Patriko dienos paradas Dubline

Dauguma airiškų švenčių yra kilusios iš pagoniškųjų, kurioms vėliau padarė įtaką krikščioniškosios tradicijos. Kai kurios airiškos Kalėdų tradicijos niekaip nesusijusios su krikščionybe. Pavyzdžiui, gruodžio 26 d. (Šv. Stepono dieną) Airijoje gana populiarus „karetaitės medžioklės“ paprotys,[2] kurio metu minia „medžioja“ netikrą karetaitę ir pagavę ją uždeda ant papuošto stiebo. Minia būriuojasi į muzikuojančias grupes ir eina pro miestus ir kaimus.

Airijos Respublikoje Šv. Patriko diena yra nacionalinė šventė, kuri švenčiama kiekvienais metais kovo 17 d. Šventės metu yra rengiami paradai ir iškilmės visuose Airijos salos miestuose ir miesteliuose, taip pat šalyse, kuriose yra išeivių iš Airijos. Šventė skirta Šv. Patrikui, Airijos globėjui, atminti. Pasak legendos, Šv. Patrikas išvarė iš salos gyvates. Taip pat legenda byloja, jog Šv. Patrikas panaudojo trilapį dobilą, kad paaiškintų airiams Šventąją Trejybę, teigdamas, kad vienas Dievas yra trijuose asmenyse.

Šiaurės Airijoje liepos 12 d. švenčiama Viljamo III Oraniečio pergalė mūšyje prie Boinės. Šiaurės Airijoje ši diena yra ne darbo diena. Šią šventę švenčia airių protestantai, kurių didžioji dauguma gyvena būtent Šiaurės Airijoje. Šventės metu Šiaurės Airijoje rengiami paradai, kuriuos organizuoja Oranžinis ordinas (protestantiškasis ordinas, veikiantis Šiaurės Airijoje). Paradų metu žmonės nešasi oranžines vėliavas, kaspinus ir dūdmaišiais, fleitomis, akordeonais bei pučiamųjų orkestru atlieka tradicines dainas.

Šv. Brigitos diena (kuri dar kitaip žinoma kaip imbolc arba grabnyčios), kuri minima vasario 1 d., taip pat nėra kilusi iš krikščionybės. Brigitos kryžius, pagamintas iš nendrių, simbolizuoja saulės ratą.[3][4]

 
Tradiciškai išskaptuota ropė, skirta helovinui

Helovinas, kuris yra švenčiamas spalio 31 d. naktį, yra tradicinė ir masiškai švenčiama šventė Airijoje. Dabartinis šventės pavadinimas pirmą kartą paminėtas XVI a. kaip škotiškas trumpinys iš „Visų šventųjų išvakarės“ (All-Hallows-Eve)[5] ir, pasak kai kurių istorikų, šventė yra kilusi būtent iš gėlų Samhain derliaus nuėmimo šventės. Gėlai tikėjo, kad būtent tą naktį riba tarp šio ir mirusiųjų pasaulių tampa plonytė, ir mirusieji tą naktį gali aplankyti gyvuosius.[6]

Helovyno metu airių vaikai, persirengę įvairiais kostiumais, vaikšto po kaimynų namus, prašydami saldainių ir pinigų. Tradicija prasidėjo maždaug XIX a. pabaigoje.[7] Moliūgo arba ropės pavertimas žibintais, juos išskaptavus ir išraižius ant jų veidus, yra kita Helovino tradicija. Helovino vakarėliuose žaidžiami įvairūs žaidimai, pavyzdžiui, obuolio išėmimas iš kibiro tik su burna, nenaudojant rankų.[8] Kitos, taip pat gana populiarios, tradicijos – tai laužų kūrimas ir fejerverkų leidimas.[9] Masinė airių ir škotų emigracija į Jungtines Valstijas XIX amžiuje, išpopuliarino Heloviną visoje Šiaurės Amerikoje.[10]

Kitos pagoniškosios šventės, kurių vardai išliko kaip mėnesių pavadinimai šiuolaikinėje airių kalboje, yra Beltane (gegužė), Lughnasadh (rugpjūtis) ir Samhain (lapkritis).

Viena svarbiausių bažnytinių švenčių Airijoje yra Velykos.

Religija redaguoti

 
Senovės vienuolyno griuvėsiai Ofalio grafystėje
 
Šv. Brigitos kryžius dažnai gaminamas Šv. Brigitos dienai paminėti
 
Trilapis dobilas dažniausiai prisisegamas Šv. Patriko dienos metu

Romos katalikybė yra plačiausiai praktikuojama religija Airijoje.[11] Krikščionybė į Airiją atėjo V a.[12] Ankstyvoji krikščionybės istorija Airijoje yra siejama su šventuoju Patriku, kuris laikomas Airijos globėju.[13]

Dauguma gyventojų yra Romos katalikai, tačiau nemažai airių yra protestantai. Ši religinė mažuma daugiausiai yra susitelkusi Šiaurės Airijoje. Šioje salos dalyje jie sudaro gyventojų daugumą. Trys pagrindinės protestantų religinės grupės yra Airijos bažnyčia, Airijos presbiterijonų bažnyčia ir Airijos metodistų bažnyčia. Be jų, šalyje taip pat yra ir kelios kitos protestantų religinės grupės, pavyzdžiui, baptistai, kelios amerikiečių evangelikų grupės ir Išganymo armija. Be protestantiškųjų religinių grupių, Airijoje yra stačiatikių, Jehovos liudytojų ir Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčios religinės mažumos. Be krikščioniškųjų religinių grupių, šalyje yra budistų, induistų, bahajų, pagonių, islamo bei žydų tikėjimo išpažintojų.

2011 m. gyventojų surašymo duomenimis, Airijos Respublikoje 84,16 % gyventojų sudaro Romos katalikai, 2,9 % – Airijos Bažnyčios tikintieji (anglikonai), 1,1 % – musulmonai, 0,5 % – presbiterijonai, 0,1 % – metodistai, 1 % – stačiatikiai, 2,7 % – kitų religinių grupių atstovai, o 5,9 % teigė nepriklausantys jokiai religinei grupei. Maždaug 1,6 % gyventojų į klausimą neatsakė.[14] Didžiausia kada nors užfiksuota katalikų dalis šalyje buvo 94,9 % 1961 m., o mažiausia - 78,3 % – 2016 m.[14] Manoma, kad nuosmukiui įtakos turėjo Katalikų Bažnyčios seksualinės prievartos Airijoje atvejai.

2011 m. duomenimis, Šiaurės Airijoje 40,8 % gyventojų sudaro Romos katalikai, 19,1 % – presbiterijonai, 13,7 % – Airijos Bažnyčios tikintieji, 3 % – metodistai, 0,8 % – kitų religinių grupių atstovai, 10,1 % teigė nepriklausantys jokiai religinei grupei, o 6,8 % į klausimą neatsakė.[15]

Tautosaka redaguoti

 
Modernus leprekono vaizdavimas

Leprekonas – personažas, kuris yra neatsiejamas nuo airių mitologijos. Anot airiškų pasakų, leprekonas yra išdykusi pasakų būtybė, kuri dažniausiai vilki smaragdo žalumo drabužius. Leprekonas dažniausiai krečia išdaigas žmonėms arba gamina batus. Teigiama, kad personažas vaivorykštės gale slepia aukso puodą. Jei žmogus kada nors sugauna leprekoną, būtybė gali išpildyti tris jo norus.[16] Kitos gerai Airijoje žinomos ir labai mėgstamos yra Fiono mak Kumhailo (mitinio airių medžiotojo ir kario) ir jo pasekėjų fianų Fiono ciklo istorijos. Legenda teigia, kad Fionas mak Kumhailas nutiesė Milžinų kelią kaip takelį, kuris turėjo jam padėti pasiekti Škotiją nesušlapus kojų. Taip pat pasakojama, kad jis atplėšė gabalėlį Airijos ir paleido jį į priešus. Deja, karys nepataikė – gabalėlis nusileido į Airijos jūrą ir tapo Meno sala. Ertmė, likusi po to, kai Fionas išplėšė gabalėlį, dabar yra Nėjaus ežeras. Dauguma senovės Airijos legendų užrašytos airių dramaturgės Ledi Gregori kūriniuose. Jos istorijose vaizduojama senovės keltų moterims suteikta neįprasta galia ir visuomeninė padėtis.

Literatūra ir menai redaguoti

 
Šokėjai, apsirengę airiškais šokių kostiumais, kuriuose dažniausiai vyrauja nėriniai arba siuvinėti raštai, įkvėpti airiškos Kelso evangelijos.[17]
 
Tradicinės airiškos muzikos vakarai, dažniausiai vykstantys užeigose

Iki XIX a. Airijos literatūra kurta daugiausia airių kalba.[18] Airių kalba parašyta seniausia Europos liaudies poezija, kurios ankstyviausi pavyzdžiai priskiriami VI a. Airių kalba parašyta literatūra yra reikšmingiausia iš visos keltų kalbų literatūros.

Nors Airija yra gana maža šalis, ji neabejotinai prisidėjo prie pasaulinės literatūros tiek airių, tiek anglų kalbomis, nors patys populiariausi airiški kūriniai yra parašyti anglų kalba. Garsiausi airių rašytojai yra Džeimsas Džoisas, Bremas Stokeris, Džonatanas Sviftas ir Oskaras Vaildas, o Viljamas Batleris Jeitsas, Džordžas Bernardas Šo, Samuelis Beketas ir Šeimas Hinis yra Nobelio literatūros premijos laureatai. Jeitsas, Šo ir Beketas gimė Dubline (Hinis – Derio grafystėje). Šiame mieste kol kas yra gimę daugiausiai Nobelio literatūros premijos laureatų.

Ankstyviausiais Airijos vaizduojamojo meno pavyzdžiais laikomi drožiniai, jie buvo aptikti Niugrendže. Iš bronzos amžiaus Airijoje randami dekoratyviniai aukso dirbiniai. Ankstyvaisiais viduramžiais airiai gamino keltiškąsias sages ir tapydavo miniatiūras. XIX–XX a. išpopuliarėjo dailininkai Džonas Batleris Jeitsas, Viljamas Orpenas, Džekas Batleris Jeitsas ir Luisas le Brokis, tapę su gimtine susijusius paveikslus.

Airiška liaudies muzika ir šokiai taip pat gana plačiai žinomi visame pasaulyje. XX a. viduryje, Airijos visuomenei bandant modernizuotis, tradicinė airiška muzika, ypač miestuose, prarado savo populiarumą. Tuo laikotarpiu jaunimas žavėjosi Britanijos ir Jungtinių Valstijų muzika; tuo metu Airijoje išpopuliarėjo džiazas ir rokenrolas. Septintajame dešimtmetyje atgimė susidomėjimas airiškosiomis tradicijomis, kuris buvo įkvėptas Amerikos liaudies muzikos judėjimo. Šį atgimimą įkvėpė Seán Ó Riada ir grupės The Dubliners, The Clancy Brothers ir Sweeney's Men. O kasmetinis Fleadh Cheoil festivalis yra didžiausiais airiškos muzikos festivalis Airijoje.

Grupės ir muzikantai, pavyzdžiui, Horslips, Van Morrison ir Thin Lizzy, suderino tradicinius airiškos muzikos elementus su roko muzika ir išgavo naują, dar niekur negirdėtą muzikos stilių. Aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose skirtumas tarp tradicinių ir roko muzikantų tapo neryškus, nes vis daugiau atlikėjų pradėjo groti abiem stiliais. Šią tendenciją galima pastebėti ir U2, Snow Patrol, The Cranberries, The Undertones ir The Corrs kūriniuose.

Kalbos redaguoti

 
Informacinis kelio ženklas, parašytas airių kalba Donegolo grafystėje

Anglų kalba yra labiausiai paplitusi kalba saloje, o airių kalba, kaip gimtąja kalba, šneka tik maža gyventojų dalis. Iš jų dauguma gyvena vyriausybės apibrėžtuose vadinamuosiuose Gealtacht regionuose. Didesnė gyventojų dalis šneka airių kalba kaip antrąja. 2011 m. gyventojų surašymo metu, 40,6 % Airijos gyventojų teigė, kad galėtų susišnekėti airių kalba.[19] Airijos konstitucijos 8-ajame straipsnyje teigiama, kad airių kalba yra nacionalinė ir pirmoji valstybinė Airijos kalba.[20] Taip pat 8-asis straipsnis pripažįsta anglų kaip antrąją valstybinę Airijos kalbą.[20]

O Šiaurės Airijoje, kaip ir visoje Jungtinėje Karalystėje, nėra oficialios valstybinės kalbos, tačiau anglų kalba de facto yra valstybine. Be to, anglų kalbos šiaurės airių tarmė ir akcentas pastebimai skiriasi nuo anglų kalbos airiško akcento, girdimo pačioje Airijoje. Šiaurės airių akcentui įtaką padarė Alsterio škotai ir geografinė Šiaurės Airijos padėtis (ji yra arčiau Škotijos negu likusi Airija).

Saloje šnekama dar keliomis kalbomis. Viena iš jų yra šelta kalba, kuri yra airių, romų ir anglų kalbų mišinys ir kuria daugiausia šneka Airijos keliautojų etninė grupė. Taip pat saloje buvo sukurtos dvi gestų kalbos: šiaurės airių gestų kalba ir airių gestų kalba.

Kai kurios kalbos Airijoje paplito kartu su imigrantais. Pavyzdžiui, lenkų kalba šiuo metu yra antra dažniausiai naudojama kalba Airijoje po anglų kalbos, o airių kalba yra trečiojoje vietoje.[21]

Maistas ir gėrimai redaguoti

Pagrindinis straipsnis – Airiška virtuvė.

Ankstyvoji Airija redaguoti

 
Bokalas Guinness alaus

Ankstyvojoje Airijos literatūroje dažnai minimas tuometinis maistas ir gėrimai. Pasak šios literatūros buvo plačiai vartojamas medus, iš kurio gamintas ir midus. Taip pat minimos išdegintos kalvelės, vadinamos fulacht fia, ant kurių, kaip manoma, buvo verdama elniena. Fulacht fia būdavo iškastos duobės arba rengti loviai, įkasti į žemę, kurie būdavo pripildomi vandeniu. Mėsa buvo verdama į vandenį dedant karštus akmenis ir taip jį įkaitinant. Airijos saloje buvo rasta nemažai fulacht fia vietovių. Kai kurios iš jų, nustatyta, buvo naudojamos net iki XVII a.

Kasinėjimai vikingų gyvenvietėje, dabartiniame Wood Quay rajone, Dubline, suteikė nemažai informacijos apie tuometinių miesto gyventojų mitybą. Daugiausiai gyventojai valgė galvijus, avis ir kiaules. Kiaulienos populiarumas išliko iki šių dienų. Vikingų laikais taip pat populiarus maistas buvo naminiai paukščiai, laukinės žąsys, įvairios žuvys, vėžiagyviai, vietinės uogos ir riešutai, ypač lazdyno. Rūgčių ir balandų sėklos buvo plačiai paplitusios ir greičiausiai buvo naudojamos košei gaminti.

Bulvė Airijoje redaguoti

 
Trys vyrai, kasantys bulves Golvėjaus grafystėje (1900 m.)

Panašu, kad bulvė į Airiją buvo įvežta XVI a. antrojoje pusėje, Amerikos kolonizacijos metu. Iš pradžių ji buvo auginama kaip sodo puošmena. Kiek vėliau bulvė tapo pagrindiniu nuomininkų ir darbininkų maisto šaltiniu, mat bulvė, kaip maisto šaltinis, yra ypač efektyvi energijos, tenkančios vienam žemės ploto vienetui, atžvilgiu. Jos taip pat yra geras vitaminų, ypač vitamino C, ir mineralų šaltinis. Dėl tos priežasties XVIII – XIX a. bulvės ir pasukos buvo populiariausias Airijos gyventojų patiekalas, lėmęs staigų gyventojų augimą. Tačiau dėl to meto politinės santvarkos didžioji Airijos produkcijos dalis (šakniavaisiai, grūdai ir gyvulinės kilmės produktai) buvo eksportuojama į Britaniją, paliekant airiams vos kelias bulvių veisles kaip vienintelį maisto šaltinį. Tai, kartu su bulvių puvimo (fitoftorozės) plitimu, lėmė maisto trūkumą ir badmečius, iš kurių žymiausias buvo 1845–1849 m. Didysis bulvių badas.

Modernieji laikai redaguoti

 
Airiška kava

XX a. Airijoje išpopuliarėjo įprasti šiuolaikiniai vakarietiški patiekalai. Tiek Jungtinių Valstijų greitojo maisto kultūra, tiek žemyninės Europos patiekalai padarė įtaką šiuolaikinei Airijos virtuvei. Šiais laikais Airijoje įprasta valgyti picą, karį, kinišką maistą ir net kai kuriuos Afrikos virtuvės patiekalus. Šiuo metu prekybos centrų lentynose nesunku rasti tiek tradicinių, tiek europietiškų, amerikietiškų (Teks-Meks), indiškų, lenkiškų ir kiniškų patiekalų ingredientų.

Dėl greitojo maisto plitimo Airijoje padaugėjo visuomenės sveikatos problemų, įskaitant nutukimą. Airija yra viena iš valstybių, turinčių daugiausiai širdies ligų atvejų pasaulyje.[22] Tradiciniai airiški pusryčiai minimi tarp patiekalų, galinčių sukelti širdies ligas. Dietologai šiuos pusryčius vadina širdies priepuoliu lėkštėje, mat visi ingredientai kepami aliejuje. Tačiau pastaruoju metu populiarėja tendencija daugumą ingredientų kepti ant grotelių.

Kartu su šiais pokyčiais paskutiniame XX a. ketvirtyje išpopuliarėjo nauja airiška virtuvė, kuri, nors ir paremta tradiciniais ingredientais, yra ruošiama naujais būdais. Šios virtuvės pagrindą sudaro šviežios daržovės, žuvis, ypač lašiša ir upėtakis, austrės ir kiti moliuskai, tradicinė sodos duona, didelis rankų darbo sūrių asortimentas ir, žinoma, bulvės. Atgimė ir tradiciniai airiški patiekalai, pavyzdžiui, airiškas troškinys, Coddle, airiški pusryčiai ir bulvių duona.

Užeigų kultūra redaguoti

 
Tipiška airiška užeiga Donegolo grafystėje

Užeigų kultūra paplitusi tarp visų Airijos socialinių sluoksnių. Šis terminas reiškia dažną airių įprotį lankytis užeigose arba pabuose. Tradicinė užeigų kultūra nėra susijusi tik su gėrimu. Paprastai tokios užeigos yra svarbios susitikimų vietos, kuriose žmonės susiburia, susitinka su savo kaimynais ir draugais. Užeigų kultūra Airijoje panaši į kavinių kultūrą kitose šalyse. Užeigos labai skiriasi viena nuo kitos, priklausomai nuo klientų, kurie jose lankosi, ir netgi kurioje geografinėje vietoje jos yra. Turistams geriausiai žinomos tradicinės užeigos, kuriose groja tradicinė airiška muzika ir gausu vietinių suvenyrų. Dažniausiai tokiose užeigose, ypač dienos metu, yra patiekiamas maistas. Daugelis šiuolaikinių užeigų mėgdžioja tradicines užeigas, tačiau jos dažniausiai pakeičia tradicinę muziką didžėjumi arba netradicine gyva muzika.

Daugelis didesnių užeigų, įsikūrusių miestuose, vengia tradicinio stiliaus, pasirinkdamos garsią muziką ir daugiau dėmesio skirdamos gėrimų suvartojimui, kas nėra tradicinės airiškos kultūros dalis. Tokie barai populiarūs prieš einant į klubą. Naktiniai klubai tapo populiariu reiškiniu tarp jaunimo, kai Airijos ekonomika ėmė sparčiai augti XX a. paskutiniajame dešimtmetyje. Klubai paprastai skiriasi vieni nuo kitų, priklausomai nuo grojamos muzikos ir tikslinės auditorijos. Belfaste unikaliausi naktiniai klubai įsikūrę bažnyčiose, zoologijos soduose ir net krematoriumuose.[23]

Svarbus pastarojo meto užeigų kultūros pokytis buvo draudimas rūkyti visose darbo vietose, įskaitant ir barus bei restoranus. Airija yra pirmoji šalis pasaulyje, įgyvendinusi tokį draudimą. Draudimas galioja nuo 2004 m. kovo 29 d.[24] Didžioji dalis gyventojų palaikė draudimą, įskaitant ir didžiąją dalį rūkančiųjų. Nepaisant palaikymo, atmosfera užeigose dėl draudimo labai pasikeitė. Dažnai keliamos diskusijos, ar dėl draudimo sumažėjo, ar padidėjo užeigų lankomumas. Vis dėlto, dauguma žmonių dėl pokyčių kaltina nuolat augančias kainas.

Nacionalinės ir tarptautinės organizacijos priskyrė Airiją prie šalių, kurių gyventojai turi problemų dėl per didelio alkoholio suvartojimo. XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje 25 % visų hospitalizacijų buvo susijusios su alkoholio vartojimu. Nors šis skaičius stabiliai mažėjo, 2007 m. maždaug 13 % visų guldymų į ligoninę buvo susiję su alkoholiu.[25] Remiantis EBPO 2009 m. Sveikatos duomenų apklausa, 2003 m. vienas airis (vyresnis nei 15 metų amžiaus) suvartodavo beveik daugiausia alkoholio pasaulyje (iškart po Liuksemburgo).[26] Remiantis naujesniais EBPO duomenimis, alkoholio vartojimas Airijoje sumažėjo nuo 11,5 litro suaugusiam žmogui 2012 m. iki 10,6 litro 2013 m. Nepaisant to, tyrimai parodė, kad 2013 m. 75 % alkoholinių gėrimų suvartota, vienam asmeniui išgėrus šešis ar daugiau standartinių alkoholio vienetų (kas prilygsta trims ar daugiau alaus bokalų) per vieną vakarą.[27]

Sportas redaguoti

 
Gėlų futbolas
 
Herlingo kamuoliukas ir lazda

Airijoje sportas labai populiarus. Pačios populiariausios sporto šakos yra gėlų futbolas, herlingas, futbolas, regbis ir golfas. Šios penkios sporto šakos sudaro daugiau nei 80 % visų lankomų sporto šakų renginių. Gėlų futbolas yra populiariausia sporto šaka Airijoje pagal varžybų lankomumą. 34 % airių lankosi gėlų futbolo varžybose, 23 % – herlingo varžybose, 16 % – futbolo ir 8 % – regbio.[28] Gėlų futbolo finalas yra žiūrimiausias Airijos sporto renginys.[29]

Laisvalaikiu airiai daugiausia užsiima plaukimu, golfu, aerobika, futbolu, dviračių sportu, gėlų futbolu, biliardu ir snukeriu.[30] Kitos populiarios sporto šakos, dažnai žaidžiamos ir mokyklose, yra tenisas, žolės riedulys, krepšinis, boksas, kriketas ir skvošas.

Futbolas yra populiariausia sporto šaka nacionalinių komandų lygyje. XIV pasaulio futbolo čempionate 1990 m. Airija pirmą kartą pakliuvo į ketvirtfinalį, ir net 500 000 sirgalių pasitiko savo futbolo rinktinę Dubline.[31] Komandos palaikymo daina „Put ‘Em Under Pressure” net 13 savaičių buvo Airijos muzikos topų viršūnėje.[32]

Airijoje daugelis sporto šakų, pavyzdžiui, regbis, gėlų futbolas ir herlingas yra organizuojamos taip, kad Airijai ir Šiaurės Airijai atstovautų bendra Airijos nacionalinė rinktinė. Kitose sporto šakose, pavyzdžiui, futbolo varžybose, Airijai ir Šiaurės Airijai atstovauja dvi skirtingos komandos. Tradiciškai Airijos komandą palaiko tie šiaurės airiai, kurie save laiko airiais, t. y. daugiausiai katalikai.[33] Olimpinių žaidynių metu asmuo, gyvenantis Šiaurės Airijoje, gali pasirinkti, ar nori atstovauti Didžiosios Britanijos komandai, ar Airijos. Kadangi Šiaurės Airija yra viena iš Jungtinės Karalystės šalių, ji kas ketverius metus dalyvauja Sandraugos žaidynėse kaip nepriklausoma Šiaurės Airijos komanda.

Žiniasklaida redaguoti

Spauda redaguoti

Pirmieji informaciniai lapeliai ir laikraščiai anglų kalba Airijoje pasirodė XVII a. viduryje.[34]

Šiuo metu Airijoje leidžiami šie dienraščiai: „Irish Independent“, „Irish Examiner“, „The Irish Times“, „Irish Daily Star“, „The Herald“, „Daily Ireland“, „The Sun“ ir airių kalba leidžiamas „Lá Nua“. „Irish Independent“ yra geriausiai parduodamas iš visų airiškų laikraščių, jis spausdinamas tiek tabloid, tiek broadsheet formatu.

Sekmadieninių laikraščių rinkoje dominuoja tiek airiški, tiek britiški laikraščiai, pavyzdžiui, „Sunday Independent“, „The Sunday Times“, „Sunday Tribune“, „Business Post“, „Ireland on Sunday“ ir „Sunday World“.

Airijoje taip pat nemažai leidžiama regioninių savaitraščių. Dauguma grafysčių bei didesnių miestų turi po du ar net daugiau vietinių laikraščių. Įdomiausia tai, kad Dublinas yra viena iš nedaugelio Airijos vietų, kurios neturi savo vietinio laikraščio.

Dauguma Airijos laikraščių priklauso privačiai kompanijai „Independent News & Media“. Įmonė valdo „The Herald“, „Irish Independent“, „Sunday World“ ir „Irish Daily Star“, taip pat valdo didelę telekomunikacijų kompanijos „Chorus“ akcijų dalį bei netiesiogiai kontroliuoja „Sunday Tribune“. Dauguma Airijos respublikonų kritikuoja „Independent News & Media“ leidžiamų laikraščių antraštes kaip rodančias probritišką poziciją.

Airijos žurnalų rinka yra viena konkurencingiausių pasaulyje, mat Airijoje galima rasti šimtus tarptautinių žurnalų, pradedant „Time“ ir „The Economist“, baigiant „Hello!“ ir „Reader‘s Digest“. Tai reiškia, kad vietiniams žurnalams sunku išlaikyti konkurenciją. Gausiausiai parduodami airiški žurnalai yra „RTÉ Guide“, „Ireland‘s Eye“, „Irish Tatler“, „VIP“, „Pheonix“ ir „In Dublin“.

Radijas redaguoti

Airijoje pirmoji žinoma radijo transliacija buvo kvietimas ginkluotis, ją perdavė iš centrinio Dublino pašto Velykų sukilimo metu, 1916 m. Pirmoji oficiali Airijos radijo stotis buvo „2RN Dublin“, kuri savo transliacijas pradėjo 1926 m. Vėliau radijo stotis persivadino į „Raidió Teilifís Éireann“ (RTÉ). Pirmoji komercinė radijo stotis, „Century Radio“, pradėjo veikti 1989 m. XX a. paskutiniajame dešimtmetyje ir XXI a. pradžioje dešimtys vietinių radijo stočių gavo licencijas. Šiuo metu vien Dubline veikia 6 privačios licencijuotos radijo stotys.

Televizija redaguoti

Kol Airija dar neturėjo savo nacionalinės televizijos, kai kuriuos jos rajonus pasiekdavo BBC signalai iš Velso ir Šiaurės Airijos. Nacionalinė televizija, RTÉ Television, Airijoje įsteigta tik 1961 m. Šiandien pagrindiniai antžeminiai Airijos kanalai yra RTÉ One, RTÉ2, Virgin One ir TG4, kuris transliuojamas airių kalba. Be nacionalinių kanalų, Airijoje populiarūs tiek britiški, tiek palydovų skleidžiami tarptautiniai televizijos kanalai. Visoje Airijoje galima nemokamai žiūrėti BBC ir ITV kanalus.

Kinas redaguoti

Airijos kino industrija pastaraisiais metais stipriai išaugo dėl mokesčių lengvatų. Vieni sėkmingiausių airiškų filmų yra „Mano kairė koja“ (1989) ir „Vardan tėvo“ (1994). Sėkmingiausi Airijos filmų režisieriai yra Kenneth Branagh, Martin McDonagh, Neil Jordan, John Carney ir Jim Sheridan. Žymiausi airiai aktoriai yra Richard Harris, Peter O‘Toole, Maureen O‘Hara, Brenda Fricker, Michael Gambon, Colm Meaney, Gabriel Byrne, Pierce Brosnan, Liam Neeson, Daniel Day-Lewis, Ciarán Hinds, James Nesbitt, Cillian Murphy, Jonathan Rhys Meyers, Saoirse Ronan, Brendan Gleeson, Domhnall Gleeson, Michael Fassbender, Ruth Negga, Jamie Dornan ir Colin Farrell. Airijoje yra nufilmuoti „Gelbstint eilinį Rajaną“ (1998), „Narsioji širdis“ (1995) ir „P. S. Myliu Tave“ (2007).

Kultūrinės įstaigos, organizacijos ir renginiai redaguoti

Airijoje gausu muziejų ir meno galerijų, taip pat, ypač vasaros laikotarpiu, vyksta daug kultūrinių renginių – pradedant meno festivaliais, baigiant ūkininkavimo renginiais. Populiariausi iš jų yra kasmetinis Šv. Patriko dienos minėjimas Dubline, kuris vidutiniškai kasmet sutraukia per 500 000 žmonių, ir „Nacionalinis arimo čempionatas“, kuriame kasmet apsilanko 400 000 žmonių. Taip pat Airijoje populiarios vasaros mokyklos, kurios siūlo kursus nuo tradicinės muzikos iki literatūros ir dailės.

Šaltiniai redaguoti

  1. ↑ "The origin of Halloween lies in Celtic Ireland". Irish genealogy
  2. ↑ James Frazer – The Golden Bough, 1922 – ISBN 1-85326-310-9
  3. ↑ Knell, Bill (2018). Everything Irish About Ireland. p. 169.
  4. ↑ Nicholson, Monique (1997). „From Pre-Christian Goddesses of Light“. Canadian Woman Studies. 17: 14–17.
  5. ↑ Simpson, John & Weiner, Edmund (1989), Oxford English Dictionary (second ed.), London: Oxford University Press, ISBN 0-19-861186-2, OCLC 17648714 
  6. ↑ O'Driscoll, Robert (ed.) (1981) The Celtic Consciousness New York, Braziller ISBN 0-8076-1136-0 pp.197–216: Ross, Anne "Material Culture, Myth and Folk Memory" (on modern survivals); pp.217–242: Danaher, Kevin "Irish Folk Tradition and the Celtic Calendar"
  7. ↑ Rogers, Nicholas. (2002) "Festive Rights:Halloween in the British Isles". Halloween: From Pagan Ritual to Party Night. p.48. Oxford University Press
  8. ↑ Samhain, BBC Religion and Ethics. Nuoroda tikrinta 2020-01-07.
  9. ↑ Council faces €1m clean-up bill after Halloween horror Irish Independent. Nuoroda tikrinta 2020-01-07
  10. ↑ Rogers, Nicholas. (2002). "Coming Over: Halloween in North America" Halloween: From Pagan Ritual to Party Night. pp.49–77. New York: Oxford University Press.
  11. ↑ „Fast Facts about Religion in Ireland“. DoChara. 2017 m. balandžio 6 d. Nuoroda tikrinta 2019-12-25.
  12. ↑ Rogers, Jonathan (2010). Saint Patrick. Thomas Nelson. p. 55. ISBN 978-1-59555-305-8. "Iki 431 m. Airijoje buvo pakankamai tinkinčiųjų, todėl Popiežius Celestinas paskyrė jiems vyskupą"
  13. ↑ Von Dehsen, Christian D. (1999). Philosophers and Religious Leaders. Greenwood Publishing. p. 150. ISBN 978-1-57356-152-5.
  14. ↑ 14,0 14,1 „Census of Population 2016 – Profile 8 Irish Travellers, Ethnicity and Religion“. Central Statistics Office. Nuoroda tikrinta 2019-12-30.
  15. ↑ „Percentage of persons stating religion as“. Northern Ireland Statistics and Research Agency. Suarchyvuotas originalas (MS Excel) 2007 m. rugsėjo 27 d. Nuoroda tikrinta 2019-12-30. {{cite web}}: |archive-date= / |archive-url= laiko žyma nesutampa; 2007-09-27 siūlomas (pagalba)
  16. ↑ „The Leprechaun Legend“. Fantasy-ireland.com. Nuoroda tikrinta 2019-12-30.
  17. ↑ Margaret Scanlan (2006). "Culture and Customs of Ireland". p. 163. Greenwood Publishing Group
  18. ↑ Irena Varnaitė. [[neveikianti nuoroda] literatūra], vle.lt
  19. ↑ „Archived copy“ (PDF). Suarchyvuotas originalas (PDF) 2013-11-14. Nuoroda tikrinta 2020-03-29.{{cite web}}: CS1 priežiūra: archived copy as title (link)
  20. ↑ 20,0 20,1 „Constitution of Ireland“ (PDF). 2018 m. gruodžio mėn. Nuoroda tikrinta 2020-03-29.
  21. ↑ „Irish is third most used language in the country - 2011 Census“. RTE. 2012-03-30. Nuoroda tikrinta 2020-03-29.
  22. ↑ „Heart disease deaths: Countries Compared“. Nation Master. Nuoroda tikrinta 2020-03-29.
  23. ↑ „The History of Belfast Underground Clubs“. Nuoroda tikrinta 2020-03-29.
  24. ↑ Snowdon, Christopher (2009). Velvet Glove, Iron Fist: A History of Anti-smoking. The University of Michigan: Little Dice. p. 234. ISBN 0956226507, 9780956226501. {{cite book}}: Patikrinkite |isbn= reikšmę: invalid character (pagalba)
  25. ↑ Cullen, Barry (2011). „Treating alcohol-related problems within the Irish healthcare system, 1986–2007: An embedded disease model of treatment?“. Drugs: Education, Prevention and Policy. 18 (4): 251–260. doi:10.3109/09687637.2010.485590.
  26. ↑ Organisation for Economic Co-operation and Development (2009 m. lapkričio mėn.). „OECD Health Data 2009: Frequently Requested Data“. Suarchyvuotas originalas 2009-02-06. Nuoroda tikrinta 2020-03-29.
  27. ↑ Long, Jean; Mongan, Deirdre (2014). „Alcohol Consumption in Ireland: Analysis of a National Alcohol Diary Survey“ (PDF). Health Research Board. Nuoroda tikrinta 2020-03-31.
  28. ↑ „The Social Significance of Sport“ (PDF). The Economic and Social Research Institute. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2008-10-28. Nuoroda tikrinta 2020-03-31.
  29. ↑ „Finfacts: Irish business, finance news on economics“. Finfacts.com. Suarchyvuotas originalas 2011-09-27. Nuoroda tikrinta 2020-03-31.
  30. ↑ „Sports Participation and Health Among Adults in Ireland“ (PDF). The Economic and Social Research Institute. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2015-09-04. Nuoroda tikrinta 2020-03-31.
  31. ↑ Bielenberg, Kim (2015-06-04). „Italia 90: 'I missed it... I was in Italy'“. Independent.ie. Nuoroda tikrinta 2020-03-31.
  32. ↑ Keane, Trevor (2010-10-01). Gaffers: 50 Years of Irish Football Managers. Mercier Press Ltd. p. 211.
  33. ↑ Ferguson, Amanda (2015-10-09). „Why are the same fans not celebrating both Irish victories?“. The Irish Times. Nuoroda tikrinta 2020-03-31.
  34. ↑ Vytas Urbonas. Airijos žiniasklaida, vle.lt
v • a • r
Europos šalių kultūros

Airija | Albanija | Andora | Armėnija | Austrija | Azerbaidžanas | Baltarusija | Belgija | Bosnija ir Hercegovina | Bulgarija | Čekija | Danija | Estija | Graikija | Gruzija | Islandija | Ispanija | Italija | Jungtinė Karalystė (Anglija, Šiaurės Airija, Škotija, Velsas) | Juodkalnija | Kazachija | Kosovas | Kroatija | Latvija | Lenkija | Lichtenšteinas | Lietuva | Liuksemburgas | Makedonija | Malta | Moldavija | Monakas | Norvegija | Nyderlandai | Portugalija | Prancūzija | Rumunija | Rusija | San Marinas | Serbija | Slovakija | Slovėnija | Suomija | Švedija | Šveicarija | Turkija | Ukraina | Vatikanas | Vengrija | Vokietija
Europos kultūra


  Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Airijos_kultūra&oldid=7198499"