Afganistano istorija

Afganistano istorija – tautų ir valstybių dab. Afganistano teritorijoje raida nuo seniausių laikų iki dabarties. Šiame straipsnyje daugiau koncentruojamasi ties pietinio Afganistano (Puštūnistano) istorija.


Afganistano istorija
Arachosija
Eftalitai
Omejadų Kalifatas
Safaridai
Gaznevidai > Guridai
Mongolai > Timūridai
Safavidai, Mogolai
Hotakių dinastija
Duranio imperija
Emyratas > Karalystė
Afganistano Respublika
Demokratinė Respublika
Islamiškoji valstybė
Islamiškasis emyratas
Islamiškoji respublika
Islamo emyratas

Regioniškumas redaguoti

Iki XVIII a. pabaigos atskiros dabartinio Afganistano teritorijos dalys vystėsi nepriklausomai viena nuo kitos. Šioje teritorijoje galima išskirti kelis didelius istorinius regionus:

Šiaurinė Afganistano dalis, esanti į šiaurę nuo Hindukušo, yra vadinama Chorasanu. Čia vyrauja tadžikai – etnosas, kalbantis persų kalbos dialektu – dari. Senovėje šioje teritorijoje buvo išskiriamos teritorijos Baktrija (šiaurės rytų Afganistanas, pietų Tadžikija ir dalis Uzbekijos) ir Arija (šiaurės vakarų Afganistanas). Didžiausi miestai čia buvo Balchas ir Heratas. Šio regiono istorija yra tampriai susijusi su Vidurinės Azijos šalių raida.
Pietrytinė Afganistano dalis, esanti į pietus nuo Hindukušo, yra vadinama Puštūnistanu (arba istoriniu Afganistanu). Čia vyrauja puštūnai (etniniai afganai), kalbantys puštūnų kalba. Regionas išeina už Afganistano sienų ir apima nemažą dalį vakarinio Pakistano. Senovėje čia buvo išskiriama Arachosija ir Gandhara. Didžiausi miestai čia yra Kabulas, Kandaharas, Džalalabadas ir Gaznis. Šio regiono raida buvo tampriai susijusi su Indijos subkontinento raida.
Pietvakarinis Afganistano pakraštys yra vadinamas Sistanu (senovės Drangiana), ir nuo likusios šalies dalies jis yra atskirtas retai gyvenamų dykumingų zonų. Šis regionas apima ir nemažas teritorijas gretimame Irane. Didžiausias miestas čia yra Zarandžas.
Centriniame Afganistane yra Hindukušo kalnynas. Ši aukštikalnių zona yra vadinama Hazaradžatu, ir jame vyrauja etninė grupė hazarai. Didžiausios gyvenvietės čia yra Čagčaranas, Bamijanas, Behsudas, Nili, ir kitos. Šis regionas per istoriją tarnavo kaip buferinė zona tarp Chorasano šiaurėje ir Puštūnistano pietuose, tačiau iš jo kilo ir keletas galingų imperijų, kurių žymiausia buvo Guridų imperija.
Į rytus nuo Hazaradžato yra kita aukštikalnių zona Nuristanas. Vietos gyventojai gyvena susiskaldę atskiruose kalnų slėniuose ir vartoja keliolika skirtingų kalbų, kurios žinomos kaip nuritaniečių. Islamas į šį regioną įdiegtas tik XIX a.
Šiaurės rytinis Afganistano kampas į šiaurę nuo Nuristano yra vadinamas Badachšanu. Šis regionas apima ir dalį Tadžikijos teritorijų. Čia vyrauja pamyriai. Iki XIX a. tai buvo beveik nekontroliuojamas regionas, susiskaldęs į smulkias kalnų slėnių valstybes.
Pietinis Afganistano pakraštys – tai labai retai gyvenama Registano dykuma, kuri priskiriama Beludžistanui (senovės Gedrosija). Beludžistanas apima ir nemažas teritorijas gretimame Irane bei Pakistane. Čia vyrauja beludžiai.

Priešistorė redaguoti

Mundigako radiniai

Žmonės dabartiniame Afganistane apsigyveno nuo viduriniojo paleolito. Archeologiniai kasinėjimai parodė, kad pirmykščiai žmonės čia gyveno prieš 50 000 metų.

Jau priešistoriniais laikais Afganistano teritorija tapo svarbia tranzitine zona senovės prekyboje. Per ją ėjo prekybiniai keliai, jungę Mesopotamiją su Indo civilizacija rytuose ir su Badachšanu šiaurėje. Pirmieji spėjami centrinio Afganistano gyventojai buvo dravidai ar mundai. Kalnuota Arachosija jau VII tūkst. pr. m. e. tapo neolitinės revoliucijos židiniu ir čia atsirado pirmosios priešistorinės žemdirbių kultūros ir nuolatinės jų gyvenvietės. Arachosijoje išdygusios gyvenvietės: Rachman Delis, Periano Gundajus ir Rana Gundajus, vaidino svarbų vaidmenį prekyboje tarp Badachšano ir šiaurinio Indo slėnio (Ankstyvosios Harapos kultūros).

III tūkst. pr. m. e. antrojoje pusėje šiauriniame Afganistane klestėjo Baktrijos-Margianos archeologinis kompleksas,^[1] o Sistano baseine buvo vienas ir didžiausių ir pažangiausių to meto pasaulio miestų Šahri Suchtė. Tuo tarpu pietinė teritorijos dalis buvo stipriai veikiama Indo slėnio civilizacijos. Manoma, kad netoli dabartinio Kandaharo stovėjęs Mundigakas galėjo būti Indo civilizacijos kolonija.^[2]

Senovė redaguoti

Pagrindiniai straipsniai – Arachosija, Baktrija ir Drangiana.

II tūkst. pr. m. e. Afganistano teritoriją iš šiaurės apgyvendino iranėnai, kurie pamažėle išstūmė ar asimiliavo vietinius gyventojus. Iranėnai suformavo dabartinių tadžikų, puštunų, beludžių protėvius. Čia formavosi atskiri kultūriniai iranėnų regionai – Baktrija, Arija, Arachosija, Gandhara, Gedrosija, Drangiana. Visame senovės iranėnų pasaulyje plito zoroastrizmas.

Nėra sutariama kiek Afganistano teritorijos valdė Medijos imperija VII a. pr. m. e.,^[3] tačiau VI a. pr. m. e. visas Afganistanas jau buvo valdomas Achemenidų imperijos, ir čia suformuotos jos satrapijos. Įrašuose minimas Arachosijos vietininkas Vivana, pilietinio karo metu buvęs lojalus Darijui. 323 m. pr. m. e. Aleksandras Didysis prijungė regioną prie savo imperijos. Čia pastatyti nauji miestai Arijos Aleksandrija, Tarnako Aleksandrija ir Kaukazo Aleksandrija.^[4]

Bamijano budos

Po neilgo Seleukidų valdymo, nuo 305 m. pr. m. e. Arachosiją kurį laiką valdė Indijos Maurjų imperija, o vėliau visą teritoriją valdė Graikų-Baktrų karalystė iš Baktrijos regiono. Jos klestėjimo metu regione plito helenistinė kultūra. Atsirado prielaidos maišytis indų, graikų ir persų kultūriniam paveldui.

Mūsų eros pradžioje šiaurės Afganistaną ir Sistaną į Irano kultūrinę sferą susigrąžino Partų imperija, o centrinį Afganistaną valdžiusi Kušanų imperija čia plėtojo budizmą ir įtraukė regioną į Indijos kultūrinę sferą. Maždaug tuo metu Arachosija dar tapo žinoma kaip Baltoji Indija. Viena iš pagrindinių Kušanų sostinių Begramas buvo Afganistano teritorijoje. Čia buvo statomi budizmo paminklai, kurių žymiausias reliktas – Bamijano budos.

IV a. Kušanams nusilpus, visą Afganistaną valdė Sasanidų imperija iš Irano. Tuo metu šiauriniam Afganistanui prigijo pavadinimas Chorasanas. Čia buvo viena iš Sasanidų satrapijų, vadinama Harew. Hinduizuota Gandara, kuri irgi priklausė Iranui, buvo vadinama Kušanšahru. Atoki ir kalnuota Arachosija anapus Hindukušo buvo menkai kontroliuojama, nors ir nominaliai priklausė Sasanidams.

Islamizacija redaguoti

V a. prasidėjo didieji tautų kraustymaisi, ir skirtingas Afganistano dalis valdė kidaritai, eftalitai, nezako hunai, alchono hunai, tiurkai ir kiti.^[5] Galiausiai VII a. pabaigoje Afganistaną pasiekė arabai, kurie plėtė savo Kalifatą. Jie nukariavo didžiąją dalį teritorijos (Seistaną ir Chorasaną), tačiau kalnuota Arachosija pasidavė labai sunkiai. Vietos gentys, susijungusios į smulkias karalystes, priešinosi naujai religijai.^[6] Svarbiausios vietos dinastijos buvo Šahi iš Kabulo ir Zunbiliai iš Kandaharo.

Gaznevidų imperija 1030 m.

Per vėlesnius amžius iš Afganistano regionų buvo išstumtos vietos religijos (budizmas, zoroastrizmas), įsitvirtino islamas ir islamiškoji kultūra. Tiesa, arabų kalifatas tuo metu jau buvo nebevieningas, o atskirose Afganistano teritorijose kilo vietinės dinastijos. Sistaną tuo metu valdė Safaridai, o Chorasaną – Samanidai.

Šiame kontekste senoji Arachosija, kuriai pamažu įsigalėjo Afganistano pavadinimas, buvo sunkiai kontroliuojama. Ji buvo susiskaldžiusi tarp smulkių ir karingų puštūnų genčių. Šios gentys tuo metu buvo žinomos kaip afganai, ir jų pirmasis paminėjimas aptinkamas III a. Sasanidų imperijos įraše kaip Abgân.^[7] Juos mini ir šią teritoriją VII a. aplankęs kinų keliautojas Siuanzangas.^[8]

Pirmoji iš puštunų teritorijų kilusi imperija buvo Gaznevidų, kurią sukūrė Muchamedas iš Gaznio, tiurkų kilmės valdovas, perėmęs Irano civilizacijos pasiekimus. XI a. jo imperija iš Gaznio miesto valdė ne tik Puštūnistaną, bet ir Chorasaną, Seistaną, Beludžistaną, dalį Irano, Pandžabą Indijoje. XII a. viduryje Gaznevidus regione pakeitė Guridai iš Goro miesto, sugebėję nukariauti ir didelę dalį Indijos.

Imperijų sudėtyje redaguoti

Timūro imperija 1405 m.

Mogolų ir Safavidų armijų susidūrimas prie Kandaharo

XIII a. pradžioje Chorasaną užvaldė Chorezmšachai iš Chorezmo regiono, o 1219 m. šiuos nukariavo Mongolų imperija. Ji nusiaubė tadžikiškus Chorasano miestus, o puštūnų teritorijos į pietus nuo Hindukušo kalnų liko mažai paliestos ir beveik nekontroliuojamos. Padalinus Mongolų imperiją didžiąją dalį Afganistano kontroliavo Ilchanatas. 1335 m. šiam pradėjus irti Chorasane nepriklausomi tapo tadžikai Kartidai, o Seistane – Mihrabanidai. Puštūnistanas ir Beludžistanas tuo metu buvo beveik nevaldomas ir susiskaldęs į gentines sąjungas.

Užkariavimą po šimto metų pabaigė kitas didis mongolų kilmės karvedys Timūras, kuris prisijungė ir afganų teritorijas prie savo imperijos. Po jo mirties jo sūnus Šach Ruchas perkėlė imperijos sostinę į Heratą. Timūridai atkūrinėjo valstybės struktūrą, statė naujus miestus, skatino menus ir kultūrą.

XV a. pabaigoje silpstančią Timūridų imperiją (ir kartu Afganistano teritoriją) pasidalino trys naujos imperijos. Vakarų Afganistaną užvaldė Irano dinastija Safavidai, Chorasaną (šiaurės Afganistaną) – uzbekų kilmės Bucharos chanatas, o Puštūnistaną – mongolų kilmės Mogolų dinastija iš Indijos.^[9] Pastaroji čia įkūrė atskirą administracinį vienetą – Kabulo subahą. Tiesa, dauguma puštunų teritorijų buvo labai silpnai kontroliuojamos ir dalinai nepriklausomos. Jos neretai keisdavo savo pavaldumą. Šis Afganistano padalinimas tarp trijų imperijų tęsėsi iki XVIII a. pradžios.

Puštūnų monarchijos redaguoti

XVIII a. pradžioje puštunų teritorijose esantis Kandaharo miestas priklausė Safavidų imperijai, ir čia vietininku buvo paskirtas gruzinų kilmės Georgijus XI, kuris negailestingai malšindavo afganų maištus. 1709 m. puštunas Mirvais Hotakas pradėjo sukilimą, kurio metu nužudytas vietininkas, sumuštos kelios Irano armijos ir įsitvirtinta Kandaharo mieste.^[10] Šio sukilimo metu puštunai susivienijo tarpusavyje ir suformavo pirmąją savo etninę valstybę, kurią valdė Hotakų dinastija.

Tiesa, ši valstybė iškilo pirmiausia dėl to, kad Irane tuo metu nebuvo stiprios centrinės valdžios. 1729 m. Safavidus Irane pakeitė Nader Šachas, įsteigęs Afšaridų dinastiją ir atkūręs valdžią. 1738 m. jo armijos paėmė Kandaharą ir taip pabaigė Hotakų dinastiją.^[11]

Duranių imperijos teritorija

1747 m. mirus Nader Šachui afganams vėl atsirado galimybė tapti nepriklausomais. Pasinaudodamas šia proga vienas puštunų vadų Ahmadas Duranis inicijavo genčių susirinkimą loja džirga, kurio metu buvo išrinktas visų vadu ir titulavosi karaliumi (padshah). Taip buvo sukurta Duranio imperija, kuri suvienijo visas puštunų gentis. Iki savo mirties 1772 m. Ahmadas Duranis prijungė daug teritorijų: Pandžabą Sindą, Beludžistaną, Kašmyrą, Sistaną ir Chorasaną. Didžiausio išsiplėtimo metu jo imperija valdė ne tik Afganistano, bet ir gretimo Pakistano, dalies Irano, Tadžikijos, Uzbekijos, Turkmėnijos teritorijas. Ši teritorinė ekspansija buvo nuolatinių karų su Sikhų imperija bei Maratų imperija rezultatas.

Emyro Muchamado Jakubo susitikimas su britais 1879 m.

1826 m. Kabulo valdytojas Dostas Muchamedas paveržė valdžią iš Duranių ir įtvirtino savo Barakzajų dinastiją. Naujoji valstybė tapo žinoma kaip Afganistano emyratas. Nepaisant vykstančios etninės puštūnų konsolidacijos, Afganistano teritorija tapo strategiškai svarbi Rusijos ir Britų imperijoms, kurios konkuravo dėl kontrolės regione ir vykdė Didįjį žaidimą. Rusijos imperija užėmė dalį tadžikų teritorijų (kurios vėliau tapo Tadžikijos branduoliu). Britų imperija kariavo net tris Anglų-afganų karus dėl kontrolės. Britų primesta Diurando linija atskyrė apie trečdalį Afganistano teritorijos ir padalino puštūnų ir beludžių gyvenamus regionus.

Galiausiai 1919 m. rugpjūčio 19 d. Afganistano emyras Amanula iškovojo šalies nepriklausomybę nuo Britų imperijos, nors ir buvo priverstas pripažinti Diurando liniją. Ši data laikoma Afganistano nepriklausomybės data. 1926 m. emyras titulavosi karaliumi ir taip įkurta Afganistano karalystė. Karaliai vykdė pažangias reformas ir aktyviai mokėsi iš užsienio šalių. Buvo siekiama sekuliarizuoti šalį, ją demokratizuoti, padaryti privalomą švietimą ir pan. Kai kurios reformos susilaukė aktyvaus pasipriešinimo, formavosi TSRS remiami prokomunistiniai judėjimai, kurių kai kurie įgijo ir sukarintas formas.

Nuo 1973 m redaguoti

Prezidento rūmai 1978 m., po Sauro revoliucijos

Stiprėjant visuomenės opozicijai prieš reformas, buvęs premjeras Muchamedas Daudas 1973 m. įvykdė karinį perversmą ir paėmė valdžią šalyje. Jis nuvertė monarchiją ir paskelbė Afganistano Respubliką, pats tapdamas pirmuoju jos prezidentu. Jo inicijuotos reformos irgi nesusilaukė palaikymo ir nebuvo sėkmingos.

Kuomet respublikos vyriausybė pradėjo suiminėti prokomunistnius lyderius ir nužudė vieną iš pagrindinių, Afganistano liaudies demokratinės partijos sukarintasis sparnas 1978 m. įvykdė kruviną perversmą, kurio metu išžudė Muchamedo Daudo šeimą. Nur Muchamedas Tarakis tapo prezidentu ir paskelbė Afganistano Demokratinę Respubliką. Šis įvykis žinomas kaip Sauro revoliucija. Komunistai iš karto pradėjo kardinalias reformas, uždrausdami religiją, uždarinėdami mečetes ir skatindami moterų teises. Prieš besipriešinančią visuomenę buvo vykdomas raudonasis teroras.

Kadangi pasipriešinimas augo, TSRS nusprendė suteikti paramą komunistinei vyriausybei įvesti savo armiją iš šiaurės. Taip 1979 m. prasidėjo Sovietų intervencija į Afganistaną. Jos metu prieš afganus buvo vykdomas smurtas ir žudynės, kartais prilyginami genocidui. Konflikto metu išžudyta nuo 0,5 iki 2 mln. afganų,^[12] o apie 6 mln. migravo iš šalies, daugiausia į gretimą Pakistaną. Sovietų kariai gaudė ir prievartavo moteris.^[13] 1989 m. TSRS buvo priversta išvesti armiją iš Afganistano, tačiau ir toliau teikė paramą komunistinio prezidento Muchamedo Nadžibulos režimui.

Kaip atsaką raudonajam terorui konflikto metu JAV vyriausybė finansavo partizaninę pasipriešinimo kovą. Jie rėmė partizanų, vadinamų modžahedais, būrius.^[14] Jie sudarė įvairias grupuotes, vadovaujamas karo vadų. Todėl sovietams išvedus armiją konfliktas tęsėsi ir eskalavosi į Afganistano pilietinį karą. 1992 m. modžahedai užėmė Kabulą, Nadžibula pasislėpė JT būstinėje, o komunistinis režimas nuverstas. Buvo paskelbta Islamiškoji Afganistano Valstybė.

Naujai vyriausybei nepavyko įvesti šalyje tvarkos ir tai sudarė sąlygas augti ypač ekstremistinėms grupuotėms, tarp kurių buvo Mulos Omaro vadovaujami talibai. Jie siekė utopinės islamo principais valdomos valstybės įsteigimo ir rengė karius kovoti šventąjį karą. 1996 m. talibams pavyko paimti valdžią didžiojoje šalies dalyje. Jų valdymo metu Afganistanas buvo pavadintas Islamiškuoju Emyratu. Šalyje vyko žudynės, nukreiptos prieš etnines (hazarus) ir religines (šiitus) mažumas, kankinimai.^[15] Moterų teisės buvo stipriai suvaržytos ir paremtos Korano priesaikais bei ekstremaliu jų traktavimu.

Hamidas Karzajus

Per kelis metus talibams pavyko paimti valdžią beveik visoje šalyje ir beveik pabaigti karą. Vienintelė pasipriešinimo jėga buvo Achmado Šacho Masudo armija, įsitvirtinusi šiaurės rytų Afganistane ir tęsusi pilietinį karą. 2001 m. Masudas buvo nužudytas, o po trijų dienų rugsėjo 11 d., įvyko išpuoliai Niujorke. Kadangi už šių išpuolių stovėjo tampriai su talibais susijęs Osama bin Ladenas, JAV surengė karinę operaciją prieš Talibaną ir taip pradėjo dar vieną Afganistano karą. Tais pačiais metais talibų vyriausybė buvo nuversta ir pradėta formuoti nauja vyriausybė, vadovaujama Hamid Karzai. Visiškai talibų sutriuškinti nepavyko, daug jų pajėgų pasitraukė į gretimą Pakistaną.

Per pastaruosius dešimtmečius Afganistanas buvo vystomas demokratizacijos keliu, į šalį grąžinami pabėgėliai. Šalies atsigavimui ir naujam kūrimui labai trukdė ilgi dešimtmečiai karo, investicijų trūkumas ir besitęsiantys talibų išpuoliai iš Pakistano. Šalis lieka viena iš skurdžiausių pasaulio valstybių.

2O21 m. iš Afganistano pasitraukė JAV ir sąjungininkų pajėgos, šalies kontrolę perėmė Talibanas.

Išnašos redaguoti

↑ Francfort, H.-P. (2005) „La civilisation de l’Oxus et les Indo-iraniens et les Indo-aryens en Asie centrale“ In Fussman, G.; et al. (2005). Aryas, Aryens et Iraniens en Asie Centrale. Paris: de Boccard. pp. 276–285. ISBN 2-86803-072-6.
↑ Dupree, Nancy Hatch (1977). An Historical Guide To Afghanistan (Chapter 3: Sites in Perspective) (2 ed.). United States: Afghan Air Authority, Afghan Tourist Organization. p. 492. Nuoroda tikrinta 2010-08-22.
↑ M. Dandamayev and I. Medvedskaya (2006-08-15). „MEDIA“. Nuoroda tikrinta 2011-01-11.
↑ „The Afghans – Their History and Culture“. Dr. Barbara Robson and Dr. Juliene G. Lipson. Dr. Robson. United States: Center for Applied Linguistics (CAL). June 30, 2002. Archived from the original on 2010-03-17. Nuoroda tikrinta 2010-08-16.
↑ Tandon, Pankaj (2013). „Notes on the Evolution of Alchon Coins“ (PDF). Journal of the Oriental Numismatic Society (216): 24–34. Nuoroda tikrinta 2018-07-08.
↑ Dupree, Nancy Hatch (1971) „Sites in Perspective (Chapter 3)“ An Historical Guide To Afghanistan Afghan Tourist Organization, Kabul, OCLC 241390
↑ Noelle-Karimi, Christine; Conrad J. Schetter; Reinhard Schlagintweit (2002). Afghanistan -a country without a state?. University of Michigan, United States: IKO. p. 18. ISBN 3-88939-628-3. Nuoroda tikrinta 2010-09-24.
↑ „Afghan and Afghanistan“. Abdul Hai Habibi. alamahabibi.com. 1969. Nuoroda tikrinta 2010-10-24.
↑ Ross Marlay, Clark D. Neher. 'Patriots and Tyrants: Ten Asian Leaders pp.269. ISBN 0-8476-8442-3
↑ Malleson, George Bruce (1878). History of Afghanistan, from the Earliest Period to the Outbreak of the War of 1878. London: Elibron.com. p. 459. ISBN 1-4021-7278-8. Nuoroda tikrinta 2010-11-03.
↑ „Until His Assassination In A.D. 1747“. Edward Granville Browne. London: Packard Humanities Institute. p. 33. Nuoroda tikrinta 2010-09-24.
↑ Goodson, Larry P. (2001). Afghanistan’s Endless War: State Failure, Regional Politics, and the Rise of the Taliban. University of Washington Press. p. 5. ISBN 9780295980508.
↑ Kakar, M. Hassan (1995). The Soviet Invasion and the Afghan Response, 1979–1982. University of California Press. ISBN 9780520208933.
↑ „Story of US, CIA and Taliban“. The Brunei Times. 2009. Archived from the original on 2013-12-05.
↑ „Afghanistan: Situation in, or around, Aqcha (Jawzjan province) including predominant tribal/ethnic group and who is currently in control“. UNHCR. February 1999.

v • a • r

Azijos šalių istorija

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

[1] Francfort, H.-P. (2005) „La civilisation de l’Oxus et les Indo-iraniens et les Indo-aryens en Asie centrale“ In Fussman, G.; et al. (2005). Aryas, Aryens et Iraniens en Asie Centrale. Paris: de Boccard. pp. 276–285. ISBN 2-86803-072-6.

[2] Dupree, Nancy Hatch (1977). An Historical Guide To Afghanistan (Chapter 3: Sites in Perspective) (2 ed.). United States: Afghan Air Authority, Afghan Tourist Organization. p. 492. Nuoroda tikrinta 2010-08-22.

[3] M. Dandamayev and I. Medvedskaya (2006-08-15). „MEDIA“. Nuoroda tikrinta 2011-01-11.

[4] „The Afghans – Their History and Culture“. Dr. Barbara Robson and Dr. Juliene G. Lipson. Dr. Robson. United States: Center for Applied Linguistics (CAL). June 30, 2002. Archived from the original on 2010-03-17. Nuoroda tikrinta 2010-08-16.

[5] Tandon, Pankaj (2013). „Notes on the Evolution of Alchon Coins“ (PDF). Journal of the Oriental Numismatic Society (216): 24–34. Nuoroda tikrinta 2018-07-08.

[6] Dupree, Nancy Hatch (1971) „Sites in Perspective (Chapter 3)“ An Historical Guide To Afghanistan Afghan Tourist Organization, Kabul, OCLC 241390

[7] Noelle-Karimi, Christine; Conrad J. Schetter; Reinhard Schlagintweit (2002). Afghanistan -a country without a state?. University of Michigan, United States: IKO. p. 18. ISBN 3-88939-628-3. Nuoroda tikrinta 2010-09-24.

[8] „Afghan and Afghanistan“. Abdul Hai Habibi. alamahabibi.com. 1969. Nuoroda tikrinta 2010-10-24.

[9] Ross Marlay, Clark D. Neher. 'Patriots and Tyrants: Ten Asian Leaders pp.269. ISBN 0-8476-8442-3

[10] Malleson, George Bruce (1878). History of Afghanistan, from the Earliest Period to the Outbreak of the War of 1878. London: Elibron.com. p. 459. ISBN 1-4021-7278-8. Nuoroda tikrinta 2010-11-03.

[11] „Until His Assassination In A.D. 1747“. Edward Granville Browne. London: Packard Humanities Institute. p. 33. Nuoroda tikrinta 2010-09-24.

[12] Goodson, Larry P. (2001). Afghanistan’s Endless War: State Failure, Regional Politics, and the Rise of the Taliban. University of Washington Press. p. 5. ISBN 9780295980508.

[13] Kakar, M. Hassan (1995). The Soviet Invasion and the Afghan Response, 1979–1982. University of California Press. ISBN 9780520208933.

[14] „Story of US, CIA and Taliban“. The Brunei Times. 2009. Archived from the original on 2013-12-05.

[15] „Afghanistan: Situation in, or around, Aqcha (Jawzjan province) including predominant tribal/ethnic group and who is currently in control“. UNHCR. February 1999.

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

[6]

[7]

[8]

[9]

[10]

[11]

[12]

[13]

[14]

[15]