Abrenės apskritis

Abrenės apskritis Abrenes apriņķis
←   ← 1925 – 1944 →   →
Valstybė	Latvija
Administracinis centras	Abrenė
Valsčiai	12 (1929), 13 (1935), 15 (1940)

Abrenės apskritis (latv. Abrenes apriņķis, prieš tai Jaunlatgalės apskritis, vėliau – Viliakos apskritis) – tarpukaryje buvęs administracinis teritorinis vienetas Latvijoje.

Apskritis

1925 m. iš Ludzos apskrities šiaurinės dalies ir Ostrovos srities vakarinės dalies buvo suformuota Jaunlatgalės apskritis, kurią 1938 m. pervadino į Abrenės apskritį. Apskritis apėmė Abrenės ir Balvų miestus bei 14 kaimų. Valsčių skaičius apskrityje keliskart keitėsi – 1929 m. joje buvo 12, 1935 m. – 13, o 1940 m. – 15 valsčių.

Abrenės miestas ir šeši apskrities valsčiai (Purvmalos, Linavos, Kacėnų, Upmalos, Gaurų ir Augšpilio) 1944 m. buvo neteisėtai įtraukti į Rusijos SSR sudėtį. Likusi Abrenės apskrities dalis buvo pervadinta į Viliakos apskritį, o mažesnės teritorijos prijungtos prie naujosios Karsavos apskrities.

Istorija

Abrenės apskritis turi ilgą istoriją, kuri susijusi su šioje vietoje įvykusiais susidūrimais tarp baltų, finougrų ir slavų genčių, tautų ir valstybių. Manoma, kad dabartinis rusiškas pavadinimas „Pitalova“ susijęs su finougrų žodžiu „tulva” – tas, kuris moka duklę; potvynis. Latvijoje paplitusi versija, kad „Pitalova“ yra surusintas pavadinimas „Pietālava“ (Prie Talavo). Kitos versijos teigia, kad „Pitalova“ kilusi iš dvarininko pavardės, arba kad šioje vietoje buvo kankinama, iš rusų kalbos pytat’s (пытать) – kankinti.

Šis regionas buvo latgalių šiaurės rytų valstybės (karalystės) Atzelės (Adzelės) dalis, kuri ribojosi su kita latgalių valstybe – Talava (Tolowa, Tholowa). Gali būti, kad Talava mokėjo duoklę Smolensko Mstislavui (apie 1180 m.). 1218 m. įsiveržę rusai sudegino latgalių Abrenės pilį. 1224 m. Abrenės teritorija pateko į Rygos arkivyskupo globą, tapo Livonijos dalimi. 1431 m. rusai įsiveržė į Kacėnų ir Augšpilio apylinkes ir pastatė ten gerai įtvirtintą tvirtovę, kurią pavadino Višgorodu. 1481 m. Maskvos, Pskovo ir Novgorodo pajėgos užkariavo likusias Abrenės apskrities dalis ir prispaudė vietinius gyventojus atsisakyti katalikybės ir prisijungti prie stačiatikių bažnyčios. 1581 m. Višgorodą nuniokojo Lenkijos ir Lietuvos karaliaus Stepono Batoro kariuomenė, bet rusai greit atgavo Abrenės teritorijos rytines dalis, kurios pajungtos visiškai rusifikacijai, tačiau kai kuriose vietose šioje srityje dar gyvena latviai, kurie ten buvo likę. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje filologai Augustas Bilenšteinas ir Karlis Miulenbachas šiame rajone išsiaiškino, kad dalis žmonių, kuriuos vadina rusų latviais vis dar kalba latgalių kalba.

Po to, kai bolševikai buvo išvaryti iš Latvijos ir apskritai iš Latgalos, Latvijos armija sustojo už Abrenės (Pitalovos), nes Abrenėje atsirado svarbus geležinkelio mazgas Latvijos ekonomikai ir saugumui.

Abrenės regionas ir 6 valsčiai perėjo į Latvijos sudėtį 1920 m. rugpjūčio 11 d., pasirašius Latvijos ir Sovietų Rusijos taikos sutartį, daugiausia vadovaujantis ekonominiais sumetimais, nes per Abrenę ėjo Latvijai svarbus geležinkelio mazgas. Ši siena nėra tikrai etnografinė, ir tai aiškinama tuo, kad taikos sutarties pasirašymo metu rusai nusileido daugiausia šiaurinės sienos dalyje; tai buvo ekonomiškai naudinga. Už šios sienos Tarybų Sąjungoje, pasienyje liko gyventi daug latvių, kurie faktiškai iš Latvijos nė kiek neišvažiavo. Nustatytos senos latvių teritorijos į rytus nuo oficialiai nubrėžtos sienos tarp Rusijos ir Latvijos liko Rusijos respublikos sudėtyje.

Archeologiniai ir etimologiniai (vietovardžių) tyrinėjimai liudija, kad praeityje latviai gyveno kraštuose į vakarus nuo Velikajos upės ir Sebežos ir Drisos apylinkėje iki pat Polocko. Velikajos upės istorinis pavadinimas yra Mude (Mudve), kas latviškai reiškė srauni upė. Daugelio vietų pavadinimai, tokie kaip Drisa, Dzisna, Jazna, Jelna, Kleva, Osveja, Plisa, Sebeža, Sula, Vedega ir kt., vis dar parodo savo neslavišką kilmę. Latviai buvo išsilaikę šiose apylinkėse šimtmečius; vėliau juos iš lėto asimiliavo rusai.

Gyventojų surašymo metu, 1935 m. Abrenės apskrityje nustatė gyventojų etninę sudėtį: 60 145 latviai, 45 885 rusai, 1558 žydai ir 648 baltarusiai. Tačiau etninė sudėtis ryškiai skyrėsi abiejose pusėse nuo Viliakos. Abrenės rytinėje dalyje latviai buvo etninė mažuma: 17 % Kacėnų valsčiuje, 5 % Linavos valsčiuje, 32 % Purvmalos valsčiuje, 5 % Augšpilio valsčiuje ir 4 % Gaurų valsčiuje, tačiau 71 % Škilbėnų valsčiuje ir 91 % Viliakos valsčiuje. Abrenės mieste gyveno 1242 žmonių, iš jų 484 latviai.

1940 m. birželio 14-15 naktį TSRS pasieniečiai mėgino išprovokuoti konfliktą Abrenės valsčiuje užpuldami Latvijos pasienio postus. Tais pačias metais Sovietų Sąjunga neteisėtai įtraukė Latvijos Respubliką į TSRS sudėtį. 1944 m. išlaisvindama nuo nacistinės Vokietijos okupacijos, kartu antrąkart okupuodama Latviją, Rusija neteisėtai atėmė Latvijai priklausiusį Abrenės miestą ir šešis valsčius: Kacėnų, Upmalės, Linavos, Purvmalos, Augšpilio, Gaurų, iš viso 1075,31 km² ir 1944 m. rugpjūčio 23 d. įtraukė juos į naujai suformuotą Pskovo sritį, nepaisydama vietinių gyventojų protestų. Laikui bėgant į Abrenės kraštą gyventi atsikėlė rusai ir kitų TSRS tautų žmonės. Latvių skaičius pastebimai sumažėjo ir pagal paskutinius statistinius duomenis Pitalovos (Abrenės) rajone gyvena iš viso 73 žmonės kurie nurodo savo tautybę – latviai.