ATR–Rusijos karas (1632–1634)

ATR-Maskvos karas (1632-1634)
Priklauso: ATR-Maskvos karai
Michailo Šeino kapituliacija Smolenske 1634 m.
Data 1632-1634 m. Vieta Lietuvos didžiosios kunigaikštystės Smolensko vaivadija Rezultatas lygiosios, Lenkijos karalius atsisakė pretenzijų į Maskvos sostą, Rusija gavo Serpeiską Priežastis Rusijos noras atsiimti 1605-1618 metų kare prarastas teritorijas
Konflikto šalys
Abiejų Tautų Respublika Krymo chanatas	Rusijos carystė
Vadovai ir kariniai vadai
Vladislovas IV Kristupas Radvila Jaunasis Aleksandras Korvinas Gosievskis Samoilas Sokolinskis	Michailas Šeinas Simonas Prozorovskis
Pajėgos
apie 28 tūkst.: apie 3 000 garnizone apie 11 tūkst. Gonsevskio ir Radvilos apie 15 tūkst. karaliaus Vladislovo IV	23 961

ATR–Rusijos karas (1632–1634) (dažnai vadinamas Smolensko karu) – trečiasis karinis konfliktas tarp Abiejų Tautų Respublikos ir Rusijos carystės. Po to, kai Rusija šiek tiek atsigavo po buvusios sumaišties, Rusijos caras Michailas I pasinaudojo po karaliaus Zigmanto Vazos mirties Abiejų Tautų Respublikoje prasidėjusiu tarpuvaldžiu, sulaužė Deulino paliaubas ir pabandė atkariauti Abiejų Tautų Respublikai šiomis paliaubomis atitekusias teritorijas, o visų pirma - užimti Smolensko tvirtovę.

Priešistorė

1618 metais sudarytos Deulino paliaubos galiojo 14,5 metų, šiam terminus einant į pabaigą MDK bajorai 1632 m. birželio 20 d. susirenkę ir dar nepasibaigus taikos terminui paskelbė karą. Tokį sprendimą paskatino Zigmanto Vazos mirtis ir bekaralmetis Abiejų Tautų Respublikoje. Vykstantis Trisdešimtmetis karas Europoje leido Maskvai prisijungti anti-Habsburgiškoje (ir anti-katalikiškoje) koalicijoje, palaikant Švediją.

Karo eiga

Smolensko apgultis 1632-1633 m. (Wilhelmas Hondiusas)

1632 m. spalio 10 d. gerai pasiruošusios rusų pajėgos, kurias sudarė iki 35 000 karių, vadovaujamos vaivados Michailo Šeino (rus. Михаил Шеин) patraukė Viazmos link. Per pora mėnesių Rusijos pajėgos užėmė Nevelį, Roslavlį, Starodubą, Počepą, Sebežą, Trubčevską, Suražą.

Gruodžio 5 d. Michailo Šeino pajėgos susirinko prie Smolensko ir iškart pradėjo apgultį. Netoliese ATR pusėje stovėjo apie 6 tūkst. karių, vadovaujami Smolensko vaivados LDK kariuomenės lauko raštininko Aleksandro Korvino Gonsievskio. Kovo mėnesį Maskvos pajėgos sulaukė apgulties artilerijos. Gegužės-birželio mėnesiais maskviečiai bandė pralaužti sieną ir užimti miestą šturmu, tačiau buvo atmušti.

Rugpjūčio mėnesį A. Gonsevskiui į pagalbą atvyko Lietuvos lauko etmonas Kristupas Radvila Jaunesnysis, bendros pajėgos sudarė apie 11 tūkst. karių.

1633 m. rugsėjo 4 d. prie Smolensko pasirodė paties karaliaus vadovaujamos lenkų pajėgos, kurios ėmėsi veiksmų apgulčiai nutraukti. Po keleto sunkių mūšių iki spalio 3 d. Abiejų Tautų Respublikos pajėgoms pavyko nutraukti Smolensko apgultį, o mėnesio pabaigoje - apsupti ir apsiausti rusų pajėgas. Apsiausti rusai tikėjosi, kad atvyks pastiprinimas, tačiau jo nesulaukė.

Prie to prisidėjo tai, kad 1633 m. birželio viduryje Krymo totoriai, vadovaujami Mubareko Girėjaus įsiveržė į Rusiją. Tai buvo naujojo karaliaus pasiuntinybės į Krymo chanatą rezultatas. Sėkmingas totorių vasaros reidas sudavė didžiulį moralinį smūgį Rusijos kariuomenei.

1634 m. vasario 14 d. Michailas Šeinas kapituliavo.

Taikos sutartis

1634 m. birželio mėnesį buvo sudaryta Polianovkos taikos sutartis. Iš esmės buvo paliktos ankstesnės Deulino paliaubų sąlygos, tik MDK perėjo Serpeiskas, o naujasis Lenkijos karalius Vladislovas IV atsisakė į pretenzijų į Maskvos sostą. Tačiau sutartis esminės valstybių priešpriešos nepanaikino, konfliktas atsinaujino po nepilnų poros dešimtmečių, kai 1654 m. prasidėjo ketvirtasis ATR-Maskvos karas.