Aūlas

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Aūlas (rus. аул) – kaimo gyvenvietė tiurkų kraštuose.

Gimry aūlas (Dagestanas), kuriame gimė imamas Šamilis

Aūlai Kaukaze ir Šiaurės Kaukaze

Kaukazo kalnuose, ypač Dagestane, aūlas būdavo įtvirtinta gyvenvietė. Namai paprastai būdavo statomi iš akmens kalno šlaite arba prie sienos, siekiant apsaugoti gyvenvietę nuo nelaukto užpuolimo. Namai paprastai būdavo dviaukščiai, išsidėstę pakopomis. Namai paprastai statomi fasadais į pietus, kad žiemą būtų išnaudojama Saulės šviesa ir būtų apsaugoti nuo šiaurinių vėjų. Dažnai aūlai būdavo toli nuo ganyklų bei vandens šaltinių. XIX a., kai Rusija kariavo Kaukaze, aūlai buvo sunkiai įveikiami gynybiniai punktai. Juos užimti paprastai pasisekdavo tik šturmuojant.

Šiaurės Kaukaze gyvenantys slavai tradiciškai aūlais vadina visas kaimiškas gyvenvietes, kuriose gyvena nekrikščionys. Pagal Rusijos gyvenviečių klasifikacijos sistemą OKATO aūlais vadinamos kaimiškos Adygėjos, Krasnodaro krašto ir Karačiajų Čerkesijos gyvenvietės, kuriuose gyvena adygai, abazinai ir nogajai. Kituose regionuose (pvz., Stavropolio krašte) tokie patys kaimai oficialiai vadinasi kaimais (rus. село), nors kasdieninėje kalboje bei populiarioje spaudoje irgi vadinamos aūlais.

Aūlai Kazachstane ir Vidurinėje Azijoje

Aūlas netoli Ašchabado

Kazachstane, Vidurinės Azijos respublikose bei Baškirijoje aūlais vadino judrius gyventojus, kurie priklausomai nuo sezono keldavosi iš žieminių ganyklų vietovių kyšlau (rus. кышлау) į vasarines ganymo vietas žailiau (rus. жайляу).

Aūlai kaip nuolatinės gyvenvietės atsirado, kai vietinės tautos (kazachai, kirgizai, baškirai, turkmėnai) XIX a. ir XX a. pradžioje iš klajoklių tapo sėsliais. Šiuose kraštuose aūlais vadinami kaimai su kvartalinio arba netvarkingo (chaotiško) užstatymo namais iš nedegtų ar degtų plytų (rečiau – mediniais), turinčiais aptvarus gyvuliams, tvartus, svirnus, šulinius. Kartais – daržus ir sodus.
Aūlai dažniausiai išsidėstę netoli upių ar ežerų, šaltinių arba vietovėse, kur aukštas gruntinių vandenų lygis. Vidurinėje Azijoje aūlai labai panašūs į slavų sr finougrų tautų kaimus.

Istorija

Žodis aūlas yra tiurkiškos kilmės. Pradžioje aūlu buvo vadinama judri klajoklių stovykla, sudaryta iš kilnojamų jurtų. Kadangi tokiose klajoklių stovyklose paprastai gyvendavo vienos giminės atstovai, žodis aūlas kartu reiškia ir klajoklinę išplėstinę šeimą, kurią sudarė kelios kartos, ne tik tėvai ir vaikai, bet ir artimiausi jų giminaičiai.

Aūlą sudarydavo įvairus jurtų skaičius. Kiekvienoje jurtoje gyvendavo viena šeima (vyras, žmona, vaikai). Mažus aūlus sudarydavo 2–3 jurtos, didelius – iki kelių šimtų jurtų.

Klajoklių aūlai nebūdavo stabilus gyvenamasis vienetas; nuolat keisdavosi aūlų buvimo vieta, sudėtis, juos sudarančių jurtų skaičius. Jis priklausydavo nuo ekonominės ir politinės padėties, landšafto, žolės (kaip gyvulių pašaro) derliaus, orų, metų laiko, vandens kiekio ir kitų veiksnių.

Didžiojo tautų kraustymosi metu klajokliams hunams iš Altajaus įvairias Eurazijos tautas stumiant į vakarus, įvairios tautos maišėsi. Dėl to dalis Kaukazo ir Rytų Europos tautų tiurkėjo ir įgijo klajokliškų bruožų. Tačiau klajokliai taip pat perimdavo sėslų gyvenimo būdą ir maišėsi su vietiniais gyventojais. Dėl to žodį aūlas perėmė sėslūs Kaukazo gyventojai (nuolatinėse Kaukazo gyvenvietėse), kur tiurkų įtaka buvo labai didelė.