1921 m. pasaulio šachmatų čempionatas
1921 m. pasaulio šachmatų čempionatas tai 1921 m. kovo 15 – balandžio 28 d. Havanoje vykęs mačas tarp Emanuelio Laskerio ir Chosė Raulio Kapablankos. Buvo žaidžiamos 24 partijos. Nugalėtojui reikėjo surinkti 12½ taško. Emanuelis Laskeris pasidavė po 14-osios partijos. Chosė Raulis Kapablanka laimėjo mačą rezultatu 9 : 5 (+4 -0 =10) ir tapo trečiuoju pasaulio čempionu.[1]
Istorija redaguoti
Kiti kandidatai redaguoti
Nuo 1909 m. pirmuoju kandidatu žaisti mačą su pasaulio čempionu buvo A. Rubinšteinas. 1907 m. Jis laimėjo turnyrus Ostendėje, Karlsbade, Lodzėje, taip pat 1909 m. Čigorino atminimo turnyrą Peterburge, kur puikiu stiliumi įveikė pasaulio čempioną. Jis ir sekančius dvejus metus dominavo daugumoje turnyrų, bet taip ir nepasiuntė E. Laskeriui kvietimo žaisti mačą. Gi, čempionas pats susitikimo su juo neieškojo.
Pretendentas redaguoti
Vietoj A. Rubinšteino tai padarė jaunasis R. Kapablanka, po puikios pergalės 1911 m. San Sebastiane.
Pirmasis kvietimas redaguoti
Nors R. Kapablanką į San Sebastiano šį turnyrą, buvo pakvietę „avansu“, jis įveikė visus geriausius meistrus. Sėkmės paskatintas, metų pabaigoje, jis pasiuntė kvietimą E. Laskeriui žaisti su juo mačą dėl pasaulio šachmatų čempiono vardo.
Laskeris sutiko, bet, be 10 000 dolerių piniginio įnašo, iškėlė dar papildomų sąlygų: pirma – laiko kontrolė – 12-kai ėjimų – 1 val., po dviejų valandų žaidimo (po 12 ėjimų) skiriama pertrauka pietums ir poilsiui, dar po dviejų valandų žaidimo (po 24 ėjimo) vėl pertrauka. Tokia laiko kontrolė kėlė daugybę klausimų. Tad nei pretendentas, nei mačo organizatoriai su ja nesutiko.[2] Antra sąlyga: pretendentas prieš čempioną turi laimėti dviejų taškų persvara; mačas žaidžiamas iki 6-ių pergalių (neskaitant lygiųjų) ir, jei po 30 partijų pretendentas pirmauja vienu tašku, mačas pripažįstamas pasibaigęs lygiosiomis ir čempionas išlaiko titulą. Kapablanka paskutiniąja sąlyga pasipiktino ir pasiuntė E. Laskeriui „atvirą laišką“, kuriame rašė, kad „čempionas turėtų ginti savo titulą tokiomis pat sąlygomis, kokiomis jį iškovojo… kad taip elgtis negarbinga“. Tai E. Laskeris priėmė, kaip įžeidimą ir derybos dėl mačo nutrūko.
Antrasis kvietimas redaguoti
Dar prieš Peterburgo turnyro pradžią, E. Laskeris pranešė, kad rudenį žais 20-ies partijų mačą (su laiko kontrole 2 val -30 ėimų) su A. Rubinšteinu, o nugalėtoju taps tas, kuris surinks daugiausiai taškų. Sąlygos iš esmės skyrėsi nuo 1911 m. siūlytų R. Kapablankai.[2]. Bet A. Rubinšteinas, turnyro pradinėje stadijoje, užėmė tik 6-ąją vietą, ir į finalą nepateko. Tad po turnyro pretendentas liko tik vienas – R. Kapablanka. Turnyro uždarymo metu E. Laskeris su R. Kapablanka susitaikė ir derybos dėl mačo vėl atsinaujino. E. Laskeris nebereikalavo dviejų taškų „forų“. Bet prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, kuris būsimus varžovus išskyrė ilgam, be to, pastatė į nelygią padėtį: pajamas praradęs pasaulio čempionas sunkiai vertėsi karo apimtoje Europoje, o pretendentas be didelių rūpesčių leido laiką Kuboje ir JAV.
Trečiasis kvietimas redaguoti
Kai Pirmasis pasaulinis karas baigėsi, 1920 m. R. Kapablanka pasiuntė 3-ią kvietimą žaisti mačą dėl šachmatų karūnos.
E. Laskerio dovana redaguoti
Laskeris nenorėjo žaisti, jis jautė, kad yra nepasiruošęs – per septynerius metus jis nesužaidė net dešimties rimtų partijų. 1920 m. viduryje, kai susitarimas (laimi tas, kas mače iš 30 partijų surenka daugiausia taškų) buvo baigtas ir pasirašytas, jis netikėtai pareiškė, kad atsisako pasaulio čempiono titulo ir jį už didelius pasiekimus perleidžia R. Kapablankai. Pačiam R. Kapablankai tai buvo ne prie širdies, be to, tokiai E. Laskerio „dovanai“ nepritarė pasaulio šachmatų visuomenė.
Tolesnės derybos redaguoti
Havanos šachmatų klubas pakartotinai pasiūlė E. Laskeriui žaisti 1921 m. pavasarį 24 partijų mačą su R. Kapablanka, kur laimi tas, kuris surenka daugiausiai taškų. Ir vėl prasidėjo derybos. E. Laskeriui, kuris karo metais buvo netekęs visų savo santaupų, svarbiausias punktas buvo pinigai. Havanos šachmatų klubas jam, kaip honorarą, pasiūlė 11 000 $ ir jis sutiko. Iš viso Havanos klubas mačui išleido daugiau 20 000 $. E. Laskeriui nebebuvo kur trauktis, nors jis suprato, kad galimybių išlaikyti šachmatų karūną nedaug.
Varžovų galimybės redaguoti
Kai 1911 m., pirmą kartą, 23-metis R. Kapablanka pasiuntė kvietimą E. Laskeriui, vargu, ar jis būtų jį nugalėjęs. Bet 1914, tuo labiau 1920 m., kubietis pagal turnyrinius rezultatus jau lenkė čempioną. Dėl gero žaidimo jis jau buvo užsitarnavęs „ šachmatų automato“ pravardę. Žaisdamas prieš pajėgius varžovus beveik nedarydavo klaidų, o varžovus bausdavo už menkiausią klaidelę. Per dešimt paskutinių metų jis pralaimėdavo retai. Kapablanka žaidė namuose. Per paskutinius 5-is metus jo rezultatai (+48 =10 -1) iškalbingi – tad buvo laikomas aiškiu favoritu.
Ar galėjo jį sustabdyti 52 metų Laskeris, kurį į Kubą atlydėjo tik jo žmona? Buvo įvairų nuomonių. 52-metis pasaulio čempionas, buvo žinomas, kaip kibus, mokantis sunkiu momentu susitelkti žaidėjas turintis stiprią valią ir sportines ambicijas, todėl buvo manoma, kad, vis tik, dvikova gali būti ypatingai atkakli.
Mačo eiga redaguoti
Pirmosios ketverios lygiosios mačo pradžioje tai lyg patvirtino: R. Kapablanka spaudė, E. Laskeris patikimai jį atremdavo. Tik vienoje iš pirmųjų ketverių partijų čempionas buvo įgijęs persvarą, bet pervertinęs savo galimybes vos nepralaimėjo. Tačiau 5-ojoje Kapablanka pasiekė pergalę. Jis po debiuto buvo įgijęs aiškią persvarą, tačiau E. Laskeris sumaniai ir atkakliai gynėsi ir praktiškai buvo išlyginęs padėtį, bet vėliau netikėtai „pražiopsojo“ figūrą: pastovus jaunojo pretendento spaudimas ir tropinis karštis darė savo.
Sekančios keturios partijos vyko ramiai – R. Kapablanka neturėjo persvaros. 6-ojoje po ilgų manevrų Laskeris gavo geresnę keturių bokštų baigmę, bet vėl grubiai „pražiopso“ pėstininką ir priverstas skubiai daryti lygiąsias. 7-ojoje ir 8-ojoje partijos atkaklios kovos nebuvo. 9-ojoje E. Laskeris, žaisdamas juodaisiais, įgijo nedidelę persvarą, bet prarado ją vienu ėjimu. E. Laskeriui niekaip nepavykdavo priversti varžovą spręsti rimtas problemas, nors ankstesniuose susitikimuose jam ne kartą tai buvo pavykę.
| Vieta | Žaidėjas | 01 | 02 | 03 | 04 | 05 | 06 | 07 | 08 | 09 | 10 | 11 | 12 | 13 | 14 | Taškai |
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 01 | Chosė Raulis Kapablanka | ½ | ½ | ½ | ½ | 1 | ½ | ½ | ½ | ½ | 1 | 1 | ½ | ½ | 1 | 9 (+4 -0 =10) |
| 02 | Emanuelis Laskeris | ½ | ½ | ½ | ½ | 0 | ½ | | ½ | ½ | ½ | 0 | 0 | ½ | ½ | 0 | 5 (+0 -4 =10) |
Lemiama buvo 10-oji partija. Sunkus pralaimėjimas baltosiomis figūromis prislėgė jį. Ir ne tik pralaimėjimas – stebino tas tikslumas su kuriuo R. Kapablanka pasiekė pergalę: joje pretendentas nepaliko jam jokių šansų. Prieš tokį žaidimą, net ir toks psichologas, koks buvo E. Laskeris, „priešnuodžių“ neberado. 11-oje partijoje čempionas specialiai, kaip anksčiau, nekartą darydavo, nukreipė ugnį į save, bet perimti inciatyvos nepajėgė – ir vėl pralaimėjo. Po jos, R. Kapablanka pirmavo jau trim taškais.
Viskas sprendėsi 14-ojoje partijoje. Po dviejų ramių lygiųjų E. Laskeris, būdamas geresnėje padėtyje, vėl grubiai suklydo. Apie tai E. Laskeris vėliau rašė:
„ Baigiantis 4-ajai žaidimo valandai, buvau beveik pilnai išsękes ir keliomis klaidomis sunaikinau visą savo strateginį planą… Kaip per rūką žiūrėjau į lentą, galva įtartinai skaudėjo. Supratau tai, kaip man skirtą perspėjimą, ir aš jo paklausiau“.
Po 14-os partijos, E. Laskeris, kai mačo rezultatas jau buvo 5 : 9, gydytojui patarus, pasidavė mače.[3]
R. Kapablanka tapo trečiuoju pasaulio šachmatų čempionu.
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Шахматы. Энциклопедический словарь / гл. ред. А. Е. Карпов. – М.: Советская энциклопедия, 1990. – С. 147. – ISBN 5-85270-005-3
- ↑ 2,0 2,1 В.Н. Панов. Капабланка. Москва: Физкультура и спорт, 1970. С. 35-49.
- ↑ „Pasaulio šachmatų čempionatas. Mačas Laskeris - Kapablanka. 1927 m.“ (anglų). Suarchyvuota iš originalo 2012-04-24. Nuoroda tikrinta 2020 m. liepos 3 d..
{{cite web}}: CS1 priežiūra: netinkamas URL (link)