Žolėdžiai
Žolėdžiai – gyvūnai, kurie anatomiškai ir fiziologiškai prisitaikę misti augaline mase (lapais ar dumbliais) ir kurių mitybos racione tai yra pagrindiniai produktai. Dėl išskirtinai augalinės mitybos žolėdžių gyvūnų burnos aparatas paprastai prisitaikęs maistui mechaniškai apdoroti – jį sutrinti ar sumalti. Arkliai, karvės ir kiti žolėdžiai turi plačius plokščius dantis, kurie pritaikyti trinti žolę, medžio žievę bei kitas kietas augalines medžiagas. Žolėdžių žarnynuose neretai gyvena mutualistinė flora, padedanti suvirškinti augalų masę, nes celiuliozė, esanti augalų ląstelės sienelėse, yra sunkiau virškinama nei gyvūnų kūno dalys.[1] Florą sudaro celiuliozę virškinantys pirmuonys ir bakterijos.[2] Žolėdžiai ekologijoje – vartotojai organizmai, kurių esminis maisto šaltinis – autotrofai[3] – augalai, dumbliai ir fotosintetinančios bakterijos. Atsižvelgiant į jų vietą mitybos grandinėje, žolėdžiai dar vadinami pirminiais vartotojais. Terminas „žolėdis“ į lietuvių kalbą, kaip ir į daugelį Europos kalbų, atėjo kaip lotynų k. herbivora vertinys. Vienas pirmųjų šį terminą pavartojusių mokslininkų – škotų geologas, suanglintą lotynišką terminą pavartojęs savo 1854 m. parašytame veikale apie dantų ir griaučių fosilijas.[4] Nors žolėdystės ištakos ilgą laiką buvo siejamos su Mezozojaus periodu, iš išlikusių fosilijų aišku, kad augalus kaip maistą vartoti pradėjo nariuotakojai praėjus vos 20 milijonų metų nuo pirmųjų sausumos augalų atsiradimo.[5] Ansktyvojo Devono laikotarpiu vabzdžiai mito augalų sporomis. Škotijoje rasta Rinijos fosilija pateikia įrodymų, kad organizmai mito augalais naudodami „pradūrimo ir čiulpimo“ techniką.[6]
Maisto kiekiai ir šaltiniai redaguoti
Kleiberio dėsnis nusako ryšį tarp gyvūno dydžio ir maisto kiekio. Anot dėsnio, didesniems gyvūnams reikia mažiau maisto kūno masės vienetui, lyginant su mažesniais gyvūnais.[7] Dėsnis apskaičiuoja medžiagų apykaitos greitį (q0) pakeldamas gyvūno masę (M) trimis ketvirtosiomis: q0=M3/4 Iš šios formulės išplaukia tai, kad gyvūno masė didėja sparčiau nei greitėja medžiagų apykaita.[8] Tarp žolėdžių paplitę įvairūs maisto šaltiniai. Dauguma augalėdžių nepatenka į konkrečią kategoriją pagal mitybos strategiją, t. y., minta įvairiomis augalų dalimis.
| Mitybos strategija (skliausteliuose pateikiamos lietuviškos kalkės) |
Mitybos racionas | Pavyzdžiai |
|---|---|---|
| Algivorai (dumbliavalgiai) |
Dumbliai | Krilis, krabai, jūros sraigės, jūrų ežiai, papūgžuvės, chirurgžuvės, flamingai |
| Frugivorai (vaisiaėdžiai) |
Vaisiai | Variai, orangutanai |
| Folivorai (lapėdžiai) |
Lapai | Koalos, gorilos, rudieji kolobai |
| Nektarivorai (nektaraėdžiai) |
Nektaras | Straubliuotieji kuskusai, kolibriai |
| Granivorai (sėklaėdžiai) |
Sėklos | Havajų gėlinukės |
| Graminivores (migliaėdžiai) |
Žolė (daugiausiai miglinių šeimos augalai) |
Arkliai |
| Palinivorai (žiedadulkiaėdžiai) |
Žiedadulkės | Bitės |
| Mucivorai (sulaėdžiai) |
Augalų skysčiai, išskyros, pvz., sula | Amarai |
| Ksilofagai (medėdžiai) |
Mediena | Termitai |
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Moran, N.A. (2006). „Symbiosis“. Current Biology. 16 (20): 866–871. doi:10.1016/j.cub.2006.09.019. PMID 17055966.
- ↑ "symbiosis. " The Columbia Encyclopedia. Niujorkas: Kolumbijos universiteto leidykla, 2008. Credo Reference. 2012 m. rugsėjo 17 d.
- ↑ Abraham, Martin A. A. Sustainability Science and Engineering, Volume 1. page 123. Publisher: Elsevier 2006. ISBN 978-0444517128
- ↑ J.A. Simpson and E.S.C. Weiner, eds. (2000) The Oxford English Dictionary, vol. 8, p. 155.
- ↑ Labandeira, C. (June 2007). „The origin of herbivory on land: Initial patterns of plant tissue consumption by arthropods“. Insect Science. 14 (4): 259–275. doi:10.1111/j.1744-7917.2007.00141.x-i1. S2CID 86335068.
- ↑ Labandeira, C.C. (1998). „Early History of Arthropod And Vascular Plant Associations 1“. Annual Review of Earth and Planetary Sciences. 26 (1): 329–377. Bibcode:1998AREPS..26..329L. doi:10.1146/annurev.earth.26.1.329.
- ↑ Nugent, G; Challies, CN (1988). „Diet and food preferences of white-tailed deer in north-eastern Stewart Island“. New Zealand Journal of Ecology. 11: 61–73.
- ↑ Nugent and Challies, 1988