Žiedadulkių zonos

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Žiedadulkių zonos – vėlyvojo pleistoceno ir holoceno suskirstymo sistema, pasinaudojant žiedadulkių duomenimis. Šia sistemą naudoja geologijos, klimatologijos, archeologijos, geografijos ir kiti specialistai.

Išskiriamos devynios zonos, kurios charakterizuoja būdingas žiedadulkes. Pagal tam tikrą žiedadulkių santykį galima spręsti apie vyravusį klimatą, klimato pokyčių seką, taip pat datuoti nuogulas.

**Europos žiedadulkių zonos**
Zona	Biostratigrafinis suskirstymas	Laikotarpis	Vyravę augalai	Archeologiniai periodai
IX	Subatlantis	500 m. pr. m. e. iki dabar	Žolinių augalų ir pušies išplitimas ir buko miškai	Geležies amžius
VIII	Subborealis	3000–500 m. pr. m. e.	Mišrūs ąžuolų miškai	Bronzos amžius ir Geležies amžius
VII	Atlantis	5500–3000 m. pr. m. e.	Mišrūs ąžuolų miškai	Neolitas and Bronzos amžius
V ir VI	Borealis	c. 7 700–5 500 m. pr. m. e.	Pušynai/beržynai ir didėjantys mišrūs miškai	Mezolitas
IV	Preborealis	c. 8 300–7 700 m. pr. m. e.	Beržynai	Vėlyvasis Paleolitas ir ankstyvasis – vidurinysis Mezolitas
III	Jaunesnis driasas	c. 8 800–8 300 m. pr. m. e.	Tundra	Vėlyvasis paleolitas
II	Aleriodas	c. 9 800–8 800 m. pr. m. e.	Tundra, miškatundrė ir beržynai	Vėlyvasis paleolitas
Ic	Senasis driasas	c. 10 000–9 800 m. pr. m. e.	Tundra	Vėlyvasis paleolitas
Ib	Biolingas	c. 10 500–10 000 m. pr. m. e.	Miškatundrė	Vėlyvasis paleolitas
Ia	Seniausias driasas	c. 13 000–10 500 m. pr. m. e.	Tundra	Vėlyvasis paleolitas

Zonavimo istorija redaguoti

Pirmasis, pastebėjęs žiedadulkių grupes gręžinių kerno pavyzdžiuose, buvo švedų mokslininkas Lennart von Post. Von Post patvirtino, kad randamos žiedadulkių kombinacijos atitinka Blytt ir Sernander sudarytą klimatinę schemą, kuri rodė šiltesnių ir šaltesnių periodų seką poledynmetyje. Žiedadulkių tyrimai išpopuliarėjo Europoje ir Amerikoje trečiajame XX a dešimtmetyje. 1944 m. ši mokslo šaka pavadinta palinologija.

Dabar mokslininkai naudoja žiedadulkių zonavimo metodą nustatant ledo, durpių, ežerų okeaninių nuosėdų susidarymo amžių kartu su radiokarboniniais, dendrologiniais metodais.