Žarnynas (lot. intestinum) – virškinamojo trakto dalis, atliekanti sekrecijos, virškinimo, rezorbcijos funkcijas.

Žarnyno dalys

Žarnyno dalys redaguoti

    Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite.


Virškinimas žarnose redaguoti

Veikiant žarnų gleivinės hormonams išsiskiria žarnų, kasos sultys ir kepenyse pasigaminusi tulžis. Maistas, stumiamas peristaltinių judesių, slenka 5-7 m ilgio žarnų kanalu, susiliesdamas su žarnų gleivinės raukšlėmis bei gaureliais, susimaišo su žarnų sultimis ir virsta panašiu į pieną, neskaidriu šarminės reakcijos skysčiu. Padedant tulžiai, kasos ir žarnų sultims, suvirškinamas visas galimas pasisavinti maistas. Tulžis – tai kepenų išskiriamas šarminės reakcijos skystis, sukaupiamas tulžies pūslėje. Valgant tulžis ima tekėti į dvylikapirštę žarną. Tulžis yra žalsvai geltonos spalvos, kartus skystis, dezinfekuojantis žarnyno mikrobus. Ji neutralizuoja maisto tyrelės rūgštingumą bei emulguoja riebalus. Kasos sultys yra šarminės reakcijos, skaidrus, tirštas lipnus skystis. Jame yra fermentų – lipazės, tripsino, amilazės. Lipazė skaido riebalus į gliceriną ir riebiąsias rūgštis; tripsinas, panašus į skrandyje esantį pepsiną, toliau perdirba į baltyminius peptonus iki aminorūgščių. Amilazė angliavandenius paverčia maltoze, kuri vėliau virsta gliukoze. Be to, cukrų virškinant dalyvauja ir kiti žarnų sulčių fermentai: maltazė, gliukozidazė, sacharozę paverčia gliukoze ir galaktoze; laktazė laktozę (pieno cukrų) irgi paverčia gliukoze ir galaktoze; maltozę paverčia gliukoze.

Sekrecija dvylikapirštėje žarnoje redaguoti

Kepenų ląstelėse pasigaminusi tulžis daugybe latakėlių išteka iš kepenų gilumos. Visi jie ties kepenų vartais susijungia į bendrąjį kepenų lataką, kuris susijunia su tulžies pūslės lataku ir sudaro bendrąjį tulžies lataką. Didžiajame dvylikapirštės žarnos spenelyje, susijungęs su bendruoju tulžies lataku, atsiveria ir kasos latakas, kuriuo iš kasos išteka kasos sultys. Kitas mažesnis latakas (pridėtinis) prasideda kasos galvoje ir atsiveria mažajame dvylikapirštės žarnos spenelyje.

Pasisavinimas redaguoti

Prieš patekdamos į kraują, maisto medžiagos, suskaidytos į smulkiausias sudėtines dalis, įsiurbiamos. Įsiurbimas prasideda dvylikapirštėje žarnoje, kurioje vyrauja šarminė reakcija (pH 8,5) ir tęsiasi visose kitose plonosios žarnos dalyse: tuščiojoje ir klubinėje žarnose. Čia ypač svarbūs gleivinės gaureliai, padidinantys siurbiamąjį paviršių. Į gaurelius įsiurbiamos suvirškintos maisto medžiagos: į kraujagysles – aminorūgštys ir monosacharidai, o į limfagysles – glicerolis ir riebalų rūgštys. Šias medžiagas kartu su organizmui būtinu deguonimi kraujas išnešioja į visas organizmo ląsteles, kur vyksta oksidacijos bei sudėtingi ląstelių atstatymo procesai. Žarnų gaureliai yra plonytės žarnų gleivinės išaugos, į kurias įteka plonytė kraujagyslė – arteriolė, gaurelyje išsišakojanti į daugybę kapiliarų. Kiekvieno gaurelio viduriu tęsiasi smulkios limfagyslės, kurios, susijungdamos į stambesnes, įsilieja į limfinio latako cisterną. Maisto tyrei patekus į storąją (akląją, gaubtinę ir tiesiąją) žarną, baigiasi svarbiausia virškinimo fazė – įsiurbiamos suvirškintos maisto medžiagos, druskos ir vanduo.

Nesuvirškintų maisto dalių pašalinimas redaguoti

Storojoje žarnoje suvirškintas maistas baigiamas įsiurbti.

Storosios žarnos atliekamos funkcijos:

  • gamina sultis, kuriose gausu gleivių, padedančių slinkti nesuvirškintoms maisto liekanoms;
  • įsiurbia į kraują vandenį ir mineralines medžiagas bei vitaminus;
  • šioje žarnoje bei apendikse veisiasi bakterijos (žarnyno lazdelės), padedančios susidaryti K ir B grupės vitaminams.
  • Iš nesuvirškintų maisto liekanų formuojasi išmatos. Jos patenka į tiesiąją žarną ir periodiškai pašalinamos pro išeinamąją (analinę) angą

Funkciniai sutrikimai redaguoti

Žarnyno bakterijos redaguoti

Ne visos bakterijos gyvūnams ir žmogui būna žalingos. Pavyzdžiui, žmogaus žarnyne esanti E. coli leidžia virškinti maistą ir net formuoja vitaminus.[1]

Šaltiniai redaguoti

  1. Judson Knight, Neil Schlager. Science of everyday things: Real Life Biology. Vol. 3. Detroit: Gale Group, 2002, 285 p. ISBN 978-0-7876-5634-8.