Ūglis arba atžala – naujai išaugusi augalo stiebo dalis.[1] Ūglį paprastai sudaro ūglio ašis, lapai ir viršūninis pumpuras.[2][3] Stiebo viršūnių, šaknų galų ir pumpurų augimo taškai vadinami augimo kūgeliais.

Saulėgrąžų ūgliai
Augalo dauginimas atlanka

Prasidedant vegetacijos laikotarpiui, atgijus augalams po žiemos, pradeda augti nauji ūgliai. Augalas, kuris gerai leidžia metūglius, yra sveikas ir sparčiai auga.

Yra augalų su svyrančiais arba šliaužiančiais ūgliais. Tokie augalai yra labai patrauklūs ir dažnai auginami kaip dekoratyviniai augalai.

Orchidėjos išaugina sustorėjusius ūglius (tam tikrus gumbus, tariamuosius svogūnėlius), kurie skirti maistingosioms medžiagoms ir vandeniui kaupti, kad ištvertų sausros periodus. Kasmet užauga naujas stangrus, lygus ūglys ir išleidžia vieną ar daugiau lapų. Senasis susitraukia, numeta lapus, bet jaunesnįjį dar aprūpina maistu.

Ūgliai kartais išaugina ūsus – augalų organą, reikalingą jiems kopti aukštyn (pasiflora, vynuogė).

Kartais sukulentinių ir kaktusinių augalų ūgliai pradeda augti rangydamiesi ir suformuoja keistus darinius, vadinamus fasciacija (sujuostėjimas). Tai anomali ūglių augimo forma.

  • Palaipos – šoniniai ūgliai, esantys virš žemės ar po žeme, išaugę iš stiebo pagrindo, lapų skrotelės, motininio augalo arba šaknų kaklelio (uolaskėlė, inkstpapartis). Nuo lot. stolo dar kitaip vadinamos stolonais.
  • Atlanka – vienamečio ar dvimečio augalo ūglys, prilenktas prie žemės, pritvirtintas ir apibertas žemėmis. Šaknis susidaryti skatina įtrūkimai ar įpjovimai lenkimo vietoje.
  • Viršūnės auginys – auginys, nupjautas nuo ūglio viršūnės.

Šaltiniai redaguoti

  1. Ūglis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIII (Šalc–Toli). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2013
  2. Esau, K. (1953). Plant Anatomy. New York: John Wiley & Sons Inc. p. 411.
  3. Cutter, E.G. (1971). Plant Anatomy, experiment and interpretation, Part 2 Organs. London: Edward Arnold. p. 117. ISBN 0713123028.