Šiaurės Korėjos ekonomika

Šiaurės Korėjos ekonomikos pagrindas – po valstybės įkūrimo pokario (1950–1953) laikotarpiu nustatytos taisyklės.

Kolonijinė ir pokario ekonomika redaguoti

Pradedant XX a. trečiuoju dešimtmečiu Japonijos kolonijinė administracija vystė gamybą turtingoje gamtiniais ištekliais ir mažai apgyvendintoje teritorijoje. Todėl į šiaurinę Korėjos dalį pervažiavo gyventi nemažai gyventojų iš pietinių, agrarinių rajonų gyventojų.

Šitas procesas sustojo po Antrojo pasaulinio karo, kai po Korėjos pusiasalio padalinimo į SSRS ir JAV okupacines zonas, apie 2 milijonus žmonių perėjo gyventi į amerikiečių sektorių. Tokios tendencijos išsilaikė ir formuojantis KLDR 1948 m. ir per Korėjos karą 1950–1953 m. Dabar Šiaurės Korėjos gyventojai sudaro 22,5 milijonus žmonių.

Pokarinis Korėjos pusiasalio padalinimas sudarė disbalansą tarp gamtinių ir žmogiškųjų resursų, todėl, kad KLDR turėjo daugiau gamybinio potencialo, o Pietų Korėjoje gyveno apie 2/3 visų gyventojų. Šiaurės Korėjoje 1945 m. apie 65 % sunkiosios pramonės buvo Šiaurės Korėjoje, o lengvosios pramonės 31 %, dalis žemės ūkio ir prekybos sudarė – 37 % ir 18 %.

Po karo Pietų ir Šiaurės Korėjos buvo labai sugriautos. Pirmaisiais pokario metais iki pat 60-ųjų KLDR ekonomika vystėsi greičiau negu Pietų Korėjos.

Bandymai modernizuoti redaguoti

Pradžioje 70-ųjų Šiaurės Korėja pradėjo plačią ekonomikos modernizacijos kompaniją. Importavo vakarietiškas technologijas, ypač sunkiąją pramonę. Tuo pačiu valstybė buvo ant defolto (bankroto) ribos, nes sumažėjo jos prekių paklausa užsienyje ir prasidėjo 70-ųjų naftos krizė.

Dar 1979 m. Šiaurės Korėja galėjo padengti savo įsiskolinimus, bet jau 1980 m. valstybę ištiko defoltas: ji buvo pripažinta bankrutuojančia pagal visus įsipareigojimus, išskyrus skolas Japonijai. Gale 1986 m. valstybės skola vakarų kreditoriams viršijo 1 milijardą dolerių. Skola socialistinėms valstybės pasiekė 2 milijardus dolerių. Galiausiai ir Japonija paskelbė apie KLDR defoltą. KLDR skola vis augo ir 2000 m. su baudomis ir delspinigiais sudarė 10-12 milijardų JAV dolerių.

Gale XX a. Ekonomikos augimas sumažėjo, o kai kuriuose šakose tapo neigiamas. Gale 1979 m. bendrasis vidaus produktas vienam gyventojui buvo tris kartus mažesnis negu Pietų Korėjoje. To priežasčių buvo daug, tai didelis pramoninės nuokrypis į sunkiąją pramonę, didelės karinės išlaidos, ekonominė valstybės izoliacija, užsienio investicijų draudimas ir t. t.

Kim ir Senas 1982 m. balandį mėn. paskelbė apie naujos ekonomikos statyba, o konkrečiau žemės ūkio ir valstybinio energetinio komplekso ir transporto vystymo.

Šiaurės Korėjoje 1984 m. rugsėjo mėn. Buvo priimtas įstatymas apie bendras įmones, kurio svarbiausias tikslas buvo pritraukti užsienio kapitalą ir technologijas. Šiaurės vakarų valstybės rajone buvo įsteigta speciali ekonominė zona Čhondžin. Investicijos ėjo labai sunkiai, bloga infrastruktūra, biurokratija ir neaiškumas dėl investicijų saugumo.

Po šaltojo karo finansinė SSRS pagalba sustojo, o po kelerių metų tai padarė ir Kinija. Tai kartu su gamtiniais kataklizmais baigėsi sunkia ekonominę krize. Pagal kai kuriuos ekspertų paskaičiavimus tarp 1992 ir 1998 m. Šiaurės Korėjos ekonomika nusmuko per pus, o nuo bado mirė keletą šimtų tūkstančių žmonių.

KLDR 1993 m. gruodžio mėn. Paskelbė apie trejų metų pereinamąjį ekonomikos periodą, kuriuo metu bus bandoma suminkštinti disbalansą tarp įvairių ūkio šakų, vystant žemės ūkį, lengvąją gamybą ir tarptautinę prekybą. Bet dėl įvairių priežasčių vyriausybės planai žlugo, kasmetinis įvairių kruopų, visu pirma ryžių, sudaro apie 1 milijoną tonų. Priedo dar valstybėje prasidėjo energetinė krizė, dėl kurios reikėjo sustabdyti daug gamyklų.

Kim Čėn Iras 2002 m. pranešė, kad “pinigai turi padengti prekių kainą“, po ko buvo įvykdyti kai kurios ūkio reformos, įkurtas pramoninis Kaesŏng regionas, atlikti pirmieji bandymai į gamyklas įvesti ūkinį savarankiškumą. Kinijos investicijos į Šiaurės Korėjos ekonomiką nuo 1 milijono dolerių 2003 m. išaugo iki 200 milijonų 2004 m.

Ekonominiai ryšiai su Pietų Korėja redaguoti

Pokario istorijoje ekonominiai ryšiai tarp Šiaurės ir Pietų Korėjų smukdavo ir vėl išaugdavo. Gale XX a. santykiai tarp valstybių atšilo, kas sąlygojo Pietų Korėjos investicijų padidėjimą į Šiaurės Korėjos gamybą. Nežiūrint to ekonominiai santykiai tarp dviejų valstybių dar vis labai silpni.

Po to, kai Pietų Korėja (1988 m.) leido prekiauti su Šiaurės Korėja į Šiaurės Korėja pradėjo importuoti į Pietų Korėja savo gaminius. Tiesioginė prekyba tarp valstybių prasidėjo po 1990 m., po dviejų valstybių ministrų pirmininkų susitikimo. Prekybos apimtys tarp valstybių išaugo nuo 18,8 milijonų dolerių 1989 m. iki 333,4 milijonų 1999 m.

Pietų Korėjoje esančiosDaewoo korporacijos prezidentas aplankė Šiaurės Korėją ir susitarė dėl pramoninio komplekso statybos Hampho. Kita didelė korporacija, Hyundai Asan gavo leidimą plėtoti turistinį biznį – turistai atvežami į turistinį rajoną Kymgansan. Be to Kėsono rajone 3,2 km² prie demilitarizuotos zonos, kurio vertė 1 milijardas JAV dolerių.

Po 2000 m. įvykusio susitikimo tarp Kim Čėn Iro ir Kim De Džuno Šiaurės ir Pietų Korėjos susitarė atstatyti geležinkelį tarp Seulo ir Pchenjano, vietoje, kuri kerta demilitarizuotą zoną. Taip pat abi pusės pareiškė apie planus keturių eilių autostrados nutiesimo pro Phanmundžono kaimą, kur buvo pabaigtas karas. Po šio projekto pabaigos pramoninis parkas gavo tiesioginį priėjimą prie Pietų Korėjos turgų ir uostų.

Be pramoninio Kaesŏngo regiono ir turistinio Kŭmgangsan regiono KLDR buvo sukurtos kitos ypatingos zonos, tokios kaip: ypatingasis Sinŭiju administracinis regionas, šiaurės vakaruose prie Kinijos pasienio ir Rasonas, šiaurės rytuose prie Kinijos ir Rusijos pasienio.

Bendrasis nacionalinis produktas redaguoti

Perkamojo pajėgumo paritėtas – 40 milijard. dolerių (2005 m. duomenys)

Bendrasis nacionalinis produktas – kasmetinis prieaugis: 1.8 % (2003 m. duomenys)
Bendrojo nacionalinio produkto – vienam gyventojui: (perkamo paritėto pajėgumas) 1 800 (2003 m. duomenys)

Bendrasis nacionalinis produktas redaguoti

žemės ūkis:	30,2 %
gamyba:	33,8 %
paslaugų sfera:	36 %

2003 m. duomenys

Darbo jėga redaguoti

Valstybės darbo jėgą sudaro 14 milijonų žmonių.

Darbo jėgos pasiskirstymas pagal ekonomikos sektorius:

žemės ūkis 37 %
industrija 63 %

Bedarbystė šalyje siekia 25.6% (2013 m. duomenys)

Valstybės biudžetas redaguoti

Šalies pajamos yra 3.2 mlrd. dolerių. (2007 m. duomenys) Šalies išlaidos yra 3.3 mlrd. dolerių. (2007 m. duomenys)

Gamyba redaguoti

Pagrindinės gamybos šakos: kariniai produktai, staklių gamyba, elektra, cheminiai produktai, gamtos resursai(anglis, geležies rūda, klintis, magnezitas, grafitas, varis, zinkas, švinas ir brangieji metalai), metalurgija, tekstilė, maisto gamyba, turizmas.

Elektros gamyba redaguoti

16.57 mlrd. kWh (2016 m. duomenys)

Prieigą prie elektros turi: 19 mln. žmonių.

Elektrifikuota:

38% miestų.
11% kaimų.

Elektros energijos šaltiniai:

Iškastas kuras: 45 %
Hidroelektrinės: 55 %
Atominės elektinės: 0 %

(2017 m. duomenys)

Elektros energijos suvartojimas: 13.89 mlrd. kWh (2016 m. duomenys)

Elektros energijos eksportas: 0 tūks. kWh (2019 m. duomenys)

Elektros energijos importas: 0 tūks. kWh (2019 m. duomenys)

Žemės ūkis redaguoti

Pagrindinės žemės ūkio kultūros: ryžiai, kukurūzai, bulvės, soja. Gyvulininkystėje: kiaulininkystė, paukštininkystė.

Nuo 1995 m. KLDR padeda JTO su Pasaulinė maisto programa. 2004 m. pagal šią programą buvo duota 484 000 tonos produktų.

Eksportas redaguoti

45.82 milijardų dolerių (2017 m. duomenys)

Pagrindinės eksportuojamos prekės: mineralai, metalurgijos produktai, ginklai, žuvys.

Pagrindiniai prekybiniai partneriai: Pietų Korėja 28,5 %, Kinija 28,4 %, Japonija 24,7 %. (2003 m. duomenys)

Importas redaguoti

43.75 milijardų dolerių (2018 m. duomenys)

Pagrindinės importuojamos prekės: nafta, akmens anglis, staklės, pramoninės prekės, grūdinės kultūros.

Pagrindiniai partneriai: Kinija 91.9 % ir kt. (2017 m. duomenys)

Išorinė skola redaguoti

12 milijardai dolerių

Nėra tikslių duomenų apie KLDR teikiamos ekonominės pagalbos. Pagal įvairius skaičiavimus humanitarinė pagalba sudaro nuo 200 iki 300 milijonų dolerių per metus. Tai sudaro apie 0.5-0.75 % nuo Šiaurės Korėjos bendrojo nacionalinio produkto. Daugiausiai ją teikią JAV, Pietų Korėja, Japonija ir Europos Sąjunga.

Pinigai redaguoti

Valstybės valiuta – šiaurės Korėjos vona, lygi 100 čonų.

Valiutos kodas – KPW.

Fiskaliniai metai sutampa su kalendoriniais.

Kai kurie šaltiniai tvirtina, kad KLDR padirbinėjami JAV doleriai. [1]

Nuorodos redaguoti

[2]^{[neveikianti nuoroda]}

v • a • r

Azijos šalių ekonomika