Šiaurės Ingrijos respublika
Šiaurės Ingrijos respublika (suom. Pohjois-Inkeri), Kirjasalo respublika (suom. Kirjasalon tasavalta) – 1919–1920 m. egzistavęs valstybinis darinys Karelijos sąsmaukoje.
| Pohjois-Inkeri Kirjasalon tasavalta Šiaurės Ingrijos respublika | |||||
| |||||
| |||||
 | |||||
| Sostinė | Kirjasalo kaimas | ||||
| Valdymo forma | Respublika | ||||
| Era | Rusijos pilietinis karas | ||||
| - Nepriklausomybė, Laikinojo komiteto išrinkimas | 1919 m., 1919 | ||||
| - Teritorijos perdavimas RTFSR | 1920 m. | ||||
Istorija redaguoti
Šiaurės Ingrija atsiskyrė nuo Tarybų Rusijos po Spalio revoliucijos, jai 1919–1920 m. priklausė dalis Petrogrado gubernijos Petrogrado apskrities (Петроградский уезд).
Administraciniu centru buvo Kirjasalo kaimas (suom. Kirjasalo).
1919 m. pavasarį Karelijos sąsmaukos Rusijos dalyje Petrogrado gubernijos RKP(b) komiteto suomių sekcijos iniciatyva pradėta Ingrijos gyventojų mobilizavimo į Raudonąją Armiją kampanija. Ingrijos valstiečiai vengė mobilizacijos, tad valdžia ėmėsi represijų. Buvo suimti keli šimtai žmonių, o jų turtas konfiskuotas. Baudžiamosioms akcijoms vadovavo Petrogrado vidaus gynybos viršininkas Jakovas Petersas (Яков Христофорович Петерс, Jēkabs Peters).
Gelbėdamiesi nuo persekiojimo pasienio kaimų gyventojai pereidinėjo į Suomijos teritoriją. Tenai, Rautu ir Raasuli gyvenvietėse (dabar tai Leningrado srities Sosnovas ir Orechovas) susikaupė apie 3 tūkst. pabėgėlių.
Birželio 11 d. 150–200 maištaujančių valstiečių grupė užėmė Kirjasalo vietovę, kurią sudarė 5 greta buvę kaimai (Autio, Pusanmäki, Tikanmäki, Uusikylä, Vanhakylä) ir muitinės postas. Raudonųjų pasieniečių bandymas išstumti valstiečius buvo nesėkmingas. Taip Kirjasalo kyšulys (teritorija apie 30 км²), buvęs už 50 km nuo Petrogrado, atsiskyrė nuo Tarybų Rusijos.
Liepos 9 d. Rautu kaime įvyko pabėgėlių susirinkimas, kuriame dalyvavo apie 400 žmonių. Susirinkime buvo išrinktas Laikinasis Šiaurės Ingrijos komitetas (suom. Pohjois-Inkerin Hoitokunta) ir paskelbta idėja sukurti nepriklausomą Ingriją. Tai buvo emocinė reakcija į bolševikų režimo represijas. Iki tol kalbėta tik apie plačią kultūrinę autonomiją.[1].
Per trumpą savo egzistavimo laikotarpį Šiaurės Ingrijos respublika spėjo susikurti visus valstybės atributus – vėliavą, herbą, himną, armiją, laivyną, karinę uniformą, karinius apdovanojimus (Baltosios sienos kryžius ir Išsilaisvinimo karo dalyvio kryžius), teismą, laikraštį „Kirjasalon Sanomat“[2]), paštą ir pašto ženklus.
1920 m., pasirašius Tartu sutartį, respublikos teritorija buvo perduota RTFSR. Gruodžio 6 d. buvo nuleista valstybinė Šiaurės Ingrijos vėliava ir Kirjasalo gyventojai pasitraukė į Suomiją.
Buvusios respublikos teritorija 1927 m. įėjo į Kuivozio suomių nacionalinį rajoną (rus. Куйвозовский финский национальный район), kurio centras buvo Kuivozio kaimas (nuo 1930 m. – Toksovo gyvenvietė). 1939 m. teritorija buvo prijungta prie Pargolovo rajono.[3].
Valstybės tarybos pirmininkai redaguoti
- Santeri Termonen – 1919 liepos 9 d. − 1919 m. rugsėjis
- Juho Pekka Kokko (1865−1939) – 1919 m. rugsėjo 14 d. − 1919 m. lapkritis
- Georg Elfvengren (1889−1927) – 1919 m. lapkričio 16 d. − 1920 m. gegužė
- Jukka Tirranen – 1920 m. birželis − 1920 m. gruodžio 6 d.
Galerija redaguoti
-
Šiaurės Ingrijos vadovas Jurjo Elfengrenas -
Šiaurės Ingrijos armijos rankovės antsiuvas -
Šiaurės Ingrijos pašto ženklas (1920 m.) -
Šiaurės Ingrijos laikraštis „Kirjasaon Sanomat“
Nuorodos redaguoti
- ↑ А. Пюккенен, А. Тиайнен // «Ингрия в огне. Малоизвестный эпизод Белого движения» Archyvuota kopija 2016-08-16 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Архив газеты «Кирьясалон Саномат»
- ↑ Kurs, Ott (1994). Ingria: The broken landbridge between Estonia and Finland[neveikianti nuoroda]. GeoJournal 33.1, 107–113.