Šeduva – miestas Radviliškio rajono savivaldybėje, 18 km į rytus nuo Radviliškio, Šeduvos kalvagūbryje (115–125 m virš jūros lygio). Seniūnijos centras, 2 seniūnaitijos (Centro ir Gimnazijos). Urbanistikos paminklas. Mieste stovi Šeduvos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia (pastatyta 1649 m.), veikia Šeduvos gimnazija, Radviliškio RTVMC Šeduvos technologijų ir verslo mokymo skyrius (Raudondvaryje), Šeduvos aerodromas, biblioteka, mokykla-darželis, globos namai, kraštotyros muziejus,[4] kultūros namai, paštas.

Šeduva
      
Šeduva
Šeduva
55°45′25″š. pl. 23°45′25″r. ilg. / 55.757°š. pl. 23.757°r. ilg. / 55.757; 23.757 (Šeduva)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė Lietuvos vėliava Lietuva
Apskritis Šiaulių apskritis Šiaulių apskritis
Savivaldybė Radviliškio rajono savivaldybė Radviliškio rajono savivaldybė
Gyventojų (2023) 2 365
Plotas 5,51 km²
Tankumas (2023) 429 žm./km²
Pašto kodas LT-82007
Vikiteka Šeduva
Vietovardžio kirčiavimas
(3b kirčiuotė) [1]
Vardininkas: Šeduvà
Kilmininkas: Šeduvõs
Naudininkas: Šẽduvai
Galininkas: Šẽduvą
Įnagininkas: Šẽduva
Vietininkas: Šeduvojè

lenk. Szadów, rus. Шадовъ, Шадово[2][3]

Veikia Šeduvos geležinkelio stotis. Netoli miesto yra Šeduvos viensėdis.

Kultūros ir amatų centras

Etimologija redaguoti

Manoma, kad miesto vardas yra asmenvardinis vietovardis, prie pavardės Šedas (ar Šedis, Šedys) arba Šadas (ar Šadys, Šadis) pridedant slavišką priesagą -ava, kuri ilgainiui buvo sulietuvinta ir tapo -uva (etimologiškai būdinga visų pirma baltiškos kilmės vietovardžiams). Tarpinės pavadinimo formos buvo Šadava ir Šedava.[5] Viduramžiais miestas vadintas Šauduva, Šiauduva.

Pirmą kartą Šeduvos vardas (suvokietintas) aptinkamas 1378 m. Livonijos riterių žygių į Lietuvą aprašyme. Vilhelmo von Frimerskeimo žygio metu Šeduva pavadinta Sandeniskes. XVI a. Šeduvą žmonės vadino Šiauduva (miestas įsikūręs prie upelio vardu Niauduva). Motiejus Valančius miesto pavadinimą rašė Szaduwa, XIX a. pab. vadinamas город Шадува. A. Vaičius 1905 m. „Vilniaus žiniose“ miestą vadina Šėduva, o P. Butkus 1908 m. – Šeduva.[6]

Istorija redaguoti

1529 m. buvo įkurta Šeduvos bažnyčia. 1542 m. jau vadinama miestu. 1654 m. birželio 25 d. gavo Magdeburgo teises. Miestui buvo suteikta savivalda su burmistro ir tarėjo bei vaito ir skolininkų teismais. Buvo suteiktas Šeduvos herbas. 1775 m. seniūnija kartu su miestu padovanota kunigaikščiui Stanislovui Poniatovskiui. Po 1776 m., panaikinus mažesnių miestelių Magdeburgo teises, 1779 m. kunigaikštis su miestiečiais pasirašė sutartį, kuria Šeduvai buvo palikta savivalda.

Miestas dažnai degė (1678 m., 1795 m., 1798 m.). Po 1795 m. gaisro buvo išleista speciali instrukcija, kurioje nurodyta, kad naujai planuojant sklypus, reikia kiek ištiesinti senąsias posesijas taip, kad nebūtų pažeistos turgaus aikštės ir gatvių linijos. Buvo uždrausta statyti namus be kaminų. Gyvenamųjų namų fasadai turėjo būti atsukti į turgaus ar gatvės pusę. Miestelėnai, kurie neišgalėjo prie turgaus aukštės statyti geresnių namų, privalėjo savo sklypus parduoti. Iki baudžiavos panaikinimo Šeduva buvo vienintelis Lietuvos miestelis, išsikovojęs miesto teises ir pagal įstatymus prilygstąs apskrities miestams. 1789 m. Šeduvos dvarą nusipirko baronai fon Ropai, valdę jį iki II pasaulinio karo.

 
„Velnio malūnas“

Po 1863 m. sukilimo numalšinimo rotušėje buvo įkurta stačiatikių cerkvė. 1870 m. cerkvę nutarta statyti aikštės viduryje (architektas U. Golinevičius). 1879 m. ji pastatyta miesto centrinėje aikštėje vietoj ten stovėjusio jubiliejinio paminklo, skirto Romos popiežiaus nuncijaus atvykimui pažymėti. 1934 m. cerkvė buvo nugriauta. XIX a. pabaigoje Šeduva – miestelis Šiaulių ir Panevėžio apskričių paribyje, Šiaulėnų valsčiuje.[7]

Mieste vystėsi pramonė ir plėtėsi prekyba. Pagrindinės prekės buvo grūdai, linai, sėmenys, kiaulės ir žąsys; vykdavo arklių turgus. Buvo gausybė užvažiuojamųjų kiemų. 18711873 m., nutiesus Radviliškio–Daugpilio geležinkelį, pagrindine prekių ir keleivių pervežimo bei pašto ryšių linija tapo geležinkelis. XIX a. pabaigoje Šeduvoje, be malūnų, dar buvo statomi sandėliai. Apie 12 to meto pirklių turėjo antros gildijos pažymėjimus. 1897 m. žydai Šeduvoje sudarė 61 % gyventojų ir vyravo beveik visose ūkinės veiklos srityse. 1941 m. rugpjūčio 25−26 d. Antrojo pasaulinio karo metu vyko Šeduvos žydų žudynės: nužudyti 664 žydai (230 vyrų, 275 moterys, 159 vaikai pagal K. Jagerio raportą).[8] Pokario metais apylinkėse veikė Prisikėlimo apygardos, Lietuvos Žaliosios partizanų rinktinės partizanai.

1937 m. įkurta biblioteka. 1946 m. rugpjūčio 3 d. Šeduva tapo apskrities pavaldumo miestu. Sovietmečiu veikė gamybinių įmonių kombinatas, siuvimo fabrikas, tarybinis ūkis-technikumas Raudondvario dvare.

Partizaninio karo metais (1944–1953) Šeduvos ir šalia besiribojančiuose valsčiuose veikė Lietuvos partizanų Prisikėlimo apygardos Žalioji rinktinė (1945–1946 m. vadinta Žaliąja).[9]

1994 m. patvirtintas dabartinis Šeduvos herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XVI–XVII a. Šeduvos valsčiaus centras ?
XIX a. pabaiga Šiaulėnų valsčius Šiaulių apskritis (kairysis Niauduvos upės krantas; didžioji miesto dalis),
Panevėžio apskritis (dešinysis Niauduvos upės krantas; mažoji miesto dalis)
19151916 m. ? Šeduvos apskrities centras
19191947 m. Šeduvos valsčiaus centras Panevėžio apskritis
19471950 m. Radviliškio apskritis
19501953 m. rajoninio pavaldumo miestas Šeduvos rajono centras Šiaulių sritis
19531962 m.
19621995 m. rajoninio pavaldumo miestas,
Šeduvos apylinkės centras
Radviliškio rajonas
19952009 m. Šeduvos miesto seniūnija,
Šeduvos seniūnijos centras
Radviliškio rajono savivaldybė Šiaulių apskritis
2009 Šeduvos miesto seniūnijos centras

Ekonomika redaguoti

Šeduva garsėja avininkyste, auginamos senojo genotipo Lietuvos juodgalvės avys.

Kultūra redaguoti

Pats seniausias XVII a. objektas ir kultūros vertybė yra Šeduvos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia (ATV579). Šeduvos kultūros namų folkloro ansamblis „Šeduva“ 2005 m. pelnė „Aukso paukštės“ geriausio kaimo folkloro ansamblio vardą. Įspūdinga aplinka pasižymi Šeduvos malūnas (1967 m. įrengta pakelės užeiga „Užuovėja“) – dabar modernūs svečių namai, kavinė su tradicine lietuvių virtuve, galima pajodinėti žirgais.

Gyventojai redaguoti

 
 
Demografinė raida tarp 1880 m. ir 2021 m.
1880 m.[3] 1897 m.sur. 1902 m.[2] 1923 m.sur.[10] 1959 m.sur. 1970 m.sur.[11]
3 783 4 474 4 537 3 186 3 253 3 309
1976 m.[12] 1979 m.sur.[13] 1989 m.sur.[14] 2001 m.sur.[15] 2011 m.sur.[16] 2021 m.sur.[17]
3 500 3 347 3 584 3 400 2 895 2 421


Tautinė sudėtis redaguoti

 
Šeduvos žydų holokausto paminklas Liaudiškių miške

2011 m. gyveno 2 895 žmonės:[18]

  • Lietuviai – 97,69 % (2828);
  • Rusai – 1,38 % (40);
  • Kiti – 0,93 % (27).

2001 m. gyveno 3 400 žmonės:[19]

  • Lietuviai – 98 % (3332);
  • Rusai – 1,24 % (42);
  • Kiti – 0,76 % (26).

1923 m. gyveno 3 186 žmonės:[20]

1897 m. gyveno 4 474 žmonės:[21]

Žymūs žmonės redaguoti

1449 m. Šeduvoje gimė Moše Hagole.[22]

Šaltiniai redaguoti

  1. Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
  2. 2,0 2,1 Шадово. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 39 (77) : Чугуев — Шен. С.-Петербургъ, 1903., 94 psl. (rus.)
  3. 3,0 3,1 Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 5 (Таарджалъ — Яя). СПб, 1885, 753 psl.
  4. Šeduvos kraštotyros muziejus
  5. Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 206–207
  6. Antanas Bukauskas. Trumpa Šeduvos miesto istorija. – Utena, Utenos spaustuvė, 1992.
  7. Szadów. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XI (Sochaczew — Szlubowska Wola). Warszawa, 1890, 764 psl. (lenk.)
  8. Corona Brezina. 'Nazi Architects of the Holocaust. The Rosen Publishing Group, 2014, p. 27
  9. , Partizaninis judėjimas Šeduvos krašte 1944–1953 metais
  10. Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
  11. ŠeduvaMažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 376 psl.
  12. Šeduva. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 164
  13. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
  14. Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
  15. Šiaulių apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
  16. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
  17. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.
  18. 2011 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2021-10-28 iš Wayback Machine projekto.
  19. 2001 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2016-03-06 iš Wayback Machine projekto.
  20. 1923 m. surašymo duomenys
  21. 1897 m. surašymo duomenys (rus.)
  22. http://www.seligman.org.il/seduva_jews.html
  • Šeduva. Mūsų Lietuva, T. 2. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1965. – 603 psl.

Nuorodos redaguoti