Šaltuona
| Šaltuona | |
|---|---|
 Šaltuona prie Eržvilko
| |
| Ilgis | 73,2 km |
| Baseino plotas | 570,1 km² |
| Vidutinis debitas | 4,06 m³/s |
| Ištakos | Raseinių rajonas |
| Žiotys | Šešuvis |
| Šalys | Lietuva |
Šaltuona – upė Lietuvoje; kairysis Šešuvies intakas. Išteka 7 km į pietryčius nuo Raseinių, Kėbaičių apylinkėse. Teka į pietvakarius, susiliejusi su Bebirva pasuka į vakarus. Įteka į Šešuvį 37 km nuo jo žiočių, Jurbarko rajone, 16 km į rytus nuo Tauragės.
Slėnis siauras – 0,1–0,2 km pločio, šlaitų aukštis aukštupyje – 5–6 m, žemupyje – 13–17 m. Vagos plotis žiotyse 18 m. Vidutinis nuolydis 113 cm/km. Srovės greitis 0,3–0,5 m/s.[1]
Intakai:
- kairieji: Beržtupis, Kerupė, Apusinas, Šilupė, Pacekluonis, Bebirva.
- dešinieji: Prabauda, Kalnupis I, Kalnupis II, Šlyna, Viščiova, Akmena, Eržvilkas, Viržuona, Velbė, Labaukštas.
Ties Anulynu (65 km nuo žiočių) Šaltuona patvenkta, sudarytas 37 ha Anulyno tvenkinys. Vidurupyje įsteigtas Šaltuonos botaninis-zoologinis draustinis. Didesnės gyvenvietės prie Šaltuonos: Biliūnai, Pašaltuonys III, Paišlynys, Žukaičiai, Eržvilkas, Pašaltuonys.
Prie Šaltuonos auga saugomi Avietiškių, Baublio, Globio, Milaičių, Žvirblaukio ąžuolai.
Istorija redaguoti
Šaltuona (Saltone, Szaltuna, Saltüne) minima XIV a. kryžiuočių karo kelių aprašymuose.[2] Upėvardis kilo nuo žodžių šaltas, šaltis („žema temperatūra, vėsa“), šalti.[3]
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Šaltuona. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 155
- ↑ „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ I t. Norbertas Vėlius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. T.1: 431 psl.
- ↑ Aleksandras Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. – Vilnius: Mokslas, 1981.