Įkapės (archeologija) – kartu su mirusiuoju laidojami jo asmeniniai daiktai, ginklai, darbo įrankiai, keramika, papuošalai, buities ir ritualiniai reikmenys bei apranga.

Spiralinė apyrankė

Istorija redaguoti

Įkapės randamos jau akmens amžiaus kapuose. Paprotys dėti įkapes susijęs su tikėjimu pomirtiniu gyvenimu. Iš įkapių galima spręsti apie mirusiojo verslą, laikotarpio visuomenės struktūrą, religiją, ūkio raidą. Kariui į kapą buvo dedami ginklai, amatininkui – amatų, žemdirbiui – žemdirbystės įrankiai. Moterų įkapės daugiausia buvo darbo įrankiai (pjautuvas, verpstukas, adata, yla, žirklės) bei papuošalai. Įkapės – įvairios paskirties ir vertės; randama ir brangių metalinių dirbinių. Pasižymėjusius karius ir karo vadus laidojo kartu su kovos žirgais ir puošnia apranga.
Itin daug informacijos gauta ištyrus faraono Tutanchamono kapą Egipte, skitų pilkapiusČortomlykas, Tolstaja Mogila Ukrainoje; juose rasta auksinių ir sidabrinių dirbinių – ginklų, papuošalų, indų, puoštų įvairiais ornamentais ir reljefais, gyvenimo scenomis, skulptūromis.

Lietuvoje redaguoti

Lietuvoje ankstyviausios įkapės randamos mezolito Biržulio gyvenvietėse ir stovyklavietėse. Tai strėlės (išliko tik titnago antgaliai) ir žvėrių dantų kabučiaiamuletai. Neolito kapų su įkapėmis pavyzdžiai: Duonkalnio gyvenvietė, alkas ir kapinynas, Plinkaigalio kapinynas ir Plinkaigalio piliakalnis, Kuršių nerija, Kretuono gyvenvietės ir kapinynas. Šio laikotarpio įkapes sudaro ginklai (akmeniniai kirvukai, skeltės, kauliniai ietigaliai) ir papuošalai – amuletai: pragręžti žvėrių dantys, gintaro kabučiai.

Pradėjus naudoti metalą įkapės tapo įvairesnės, pirmaisiais amžiais jų pagausėjo. Pajūrio geležies amžiaus kapuose randama simbolinių įkapių. Tai įvairūs miniatiūriniai dirbiniai – keramika, juostų audimo įrankiai, kirvukai, kapliai, dalgiai, neturėję praktinės paskirties. Įkapės buvo dedamos tam tikra tvarka pagal etninės grupės papročius. Darbo įrankiai ir buities reikmenys buvo dedami dažniausiai galvūgalyje, ietys – prie kairiojo šono smaigaliu prie galvos. Plintant krikščionybei nuo XV a. paprotys dėti įkapes ėmė nykti, bet pavienių daiktų, dažniausiai monetų, dar randama XVI a.XVII a. kapuose.[1]

Šaltiniai redaguoti

  1. Įkapės. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 753 psl.