Camera obscura

Pinhole kamera, dar žinoma kaip "camera obscura" yra ko gero pats seniausias optinis atvaizdo atkūrimo įrenginys. Vieni pirmųjų nagrinėję šį reiškinį, daugiau nei prieš 2400 metų, buvo tokie garsūs žmonės kaip Aristotelis ar Kinijos filosofas Mo Ti, tačiau pirmasis detalus "camera obscura" aprašas pasaulį išvydo tik 1485 metais ir parengė jį Leonardas da Vinčis.

XX amžiaus viduryje - "camera obscura" buvo vėlgi pritaikyta praktikoje. Mokslininkai atrado, kad pinhole pagalba galima fotografuoti rentgeno spindulius, kuriuos sulaiko įprastas lešis.

Pirmoji pinhole fotografija pasaulį išvydo 1850 metais, tačiau savo populiarumo, šis fotografijos būdas, susilaukė tik XIX amžiaus pabaigoje.

Pinhole fotoaparato principas yra ganėtinai paprastas, iš esmės - "camera obscura", tai betkokia, nelaidi šviesai dėžutė (ar netgi patalpa) su maža skylute vienoje sienelėje ir jautriu šviesai paviršiumi ant priešpriešinės sienelės. Pinhole fotoaparatus fotomėgėjai gamina ir iš sausainių ar degtukų dėžučių, ir iš nebenaudojamų fotoaparatų, o kai kurie netgi modifikuoja savo veidrodinius fotoaparatus - vietoje ojektyvo naudoja dangtelį su vos kelių dešimtųtų ar netgi šimtųjų milimetro dalių skylute.