|
== Istorija ==
*[[Nevarėnų mokyklėlės pradžia
1839 m. ,,Ateneum Wilenske” publikuotame straipsnyje Mickael Ambros pateikiamose žiniose minima, kad mokykla 1814 m. turėjo vieną mokytoją. Mokyklėlėje mokėsi 45 berniukai, 4 mergaitės, 1815 m. mokėsi tik 8 berniukai. Kokiose patalpose buvo mokykla, nežinoma. 1818 m. Nevarėnuose pastatyta špitolė ant aukštų mūrinių pamatų, stogas dengtas gontais, virš jo, plytų kaminas. Pastatas buvo dviejų galų.
Kiekviename pastato gale buvo po du kambarius. Špitolėje gyveno bažnyčios tarnai ir vargetos. Jiems, lėšas gyvenimui, aukojo parapijiečiai, klebonas. Jos šviesybės, Marijos Gutakauskaitės, Telšių dvarų savininkės, Lenkijos karalystės senatorienės lėšomis ir iniciatyva antrose špitolės patalpose buvo įrengta mokyklėlė. 1827 m. Nevarėnų filijinės bažnyčios prie Telšių parapijos inventoriuje rasta, kad mokyklėlėje moko vienas mokytojas: Tomas Vaišnoras. Mokykloje buvo dėstoma: tikėjimo pagrindų, lotynų, gramatikos. Tuo metu mokėsi 41 mokinys. Mokykla jokios įteisintos fundacijos neturėjo. Mokytojui buvo mokama 30 rublių alga už valstiečių vaikų mokymą. Mokslo metai prasidėdavo kai būdavo nudirbti visi kaimo darbai ir trukdavo nuo Kalėdų iki Velykų.
Mokykla carinės Rusijos valdžioje
1865 m. Nevarėnuose atidaryta valdinė pradinė mokykla. Buvo dėstoma rusų kalba. Lietuviškai leista mokytis tik tikybos. Nuo 1867 m. ta teisė susiaurinta – tikybos pamokos gimtąja kalba galėjo būti dėstomos tik pirmame pradžios skyriuje.
Spaudos draudimo metais Nevarėnuose slaptai veikė daraktorinės mokyklos. Pastovios vietos jos neturėjo, pamokos vykdavo kasdien kitoje troboje, kad nesužinotų žandarai. Mokyklos dažniausiai būdavo antrane patalpos aukšte. Kambaryje būdavo tik vienas stalas, prie kurio mokėsi vaikai. Daraktorinės mokyklos veikė Užmarkijos, Kontenių kaimuose, kurie buvo netoli Nevarėnų. Daraktorius buvo 70 metų amžiaus Pranas Šmukšta, invalidas. Jaunystėje dirbo zakrastijonu, žandarams atėmus turtą ir darbą tarnavo pas dvarininkus, o laisvu laiku mokė vaikus. Jis buvo priešiškai nusteikęs prieš caro valdžią, todėl žandarai jį dažnai persekiodavo. Kartą jį buvo suėmę, bet nesant įrodimų buvo paleistas. Gyveno labai skurdžiai ir kartais neturėdavo ko valgyti, tačiau jam svarbiausia buvo vaikų švietimas. Vaikus mokė bendrai, už pamokų neparuošimą statydavo į kampą, patampydavo už ausies arba kviesdavo mokinio tėvus. Tarp pamokų būdavo trumpos pertraukos, kurių metu vieni valgydavo kiti žaisdavo. Mokiniai mokėsi iš laikraščių , maldaknygių, nes knygos buvo labai brangios. Rašydavo ant lentelių. Mokslo priemonės buvo laikomos toje pačioje klasėje. Jei į kaimą atvykdavo žandarai, tą dieną pamokos nevykdavo. Pamokos vykdavo pagal susitarimą su tėvais – po gavėnios – vasario, kovo, balandžio mėnesiais, o nuo gegužės
pamokos nevykdavo, nes vaikai pradėdavo ganyti gyvulius.
1895 m. pastaytas dviejų aukštų, raudonų plytų pastatas, kuriame įsikūrė valdinės įstaigos (dabartinės mokyklos senasis pastatas). 1904 m. pradėta steigti lietuviškas mokyklas. Jose viena pamoka buvo vedama lietuviškai kita rusiškai. Pirmoji lietuviška mokykla įsikūrė Gadūnave tik vėliau ji buvo perkelta į Nevarėnus, manoma kad ji veikė valsčiaus patalpose. Mokė mokytojas Silvinas – rusas, vėliau Gudins – lietuvis.
1 pav. Senasis mokyklos pastatas
Mokykla Lietuvos respublikos laikotarpiu
Lietuvos respublikos laikotarpiu pradiniam mokslui pagrindą sudarė mokyklų tinklas, kuris buvo susikūręs vokiečių okupacijos metais. Yra išlikę to laikotarpio 1919 – 1940 m. pradinės mokyklos žurnalai. Nevarėnų pradžios mokyklos vedėjais dirbo: A. Vanagaitė – Petrauskienė, S. Gudas, K. Liutkus, A. Pocius, J. Kryžanauskas, P. Kunca, K. Bunza. Kiekvienas iš jų rūpinosi mokyklos gerove, vaikų auklėjimu, mokyklos švara bei patalpų didinimu. Dažnai tardavosi su valsčiumi dėl mokyklos patalpų remonto. Mokytojai organizuodavo vakarėlius, o už surinktas lėšas pirkdavo rašymo priemones ir knygas. Tėvų komitetas rūpindavosi, kad žiemą vaikai būtų atvežami iš kaimų. Įvedus privalomą mokymą mokykloje jau mokėsi 140 mokinių, kartu ir žydų tautybės vaikai(jie nesimokė tik tikybos, žurnale įrašyta – Mozės tikyba). Dėl didelio mokinų skaičiaus buvo rūpinamasi įsteigti naują mokyklos komplektą. Buvo šelpiami neturtingų tėvų vaikai. 1931 m. buvo įvestos mokinių uniformos. Prie mokyklos įrengtoje aikštelėje mokiniai sportavo. Mokiniai pratinami būti tvarkingi, laikytis švaros. Mokitojų komitetas rūpinosi nusausinti mokyklos žemes, suremontuoti mokytojų gyvenamasias patalpas, iškeldinti daboklę, nes girtuokliai trukdė vesti pamokas. 1936 m. Stepono ir Adomo Paulauskų iniciatyva Nevarėnuose pastatytas namas, kuriame mokėsi vaikai nebetilpę į didijį mokyklos pastatą. Nevarėniškiai jį vadino ,,Paulauskų mokyklėle“.
2 pav. ,,Paulauskų mokyklėlė‘‘ šiandien
1941 m. Juozapavo ir Nevarėnų pradinėse mokyklose dirbo Ignas Šapkūnas(Žemaičių apygardos ,,Šatrijos“ rinktinės štabo partizanas, pravarde ,,Meistras“. Žuvo 1949 m.)
Nevarėnų mokykla tampa vidurinė
1946 m. Nevarėnų pradinė mokykla tapo septynmete. Pirmąja progimnazijos mokyklos direktore 1947 m. paskirta Julija Statkutė. Julija Statkutė: ,,Pokaris, klasių kova, trėmimai – sudėtingas laikotarpis, bet jaunystė sunkumų nebijojo – visi dirbo entuziastingai, buvo darbštūs draugiški“. Julija Statkutė direktore dirbo tik metus, po to išsikėlė į Gegrėnus, bet 1957 m. sugįžo į Nevarėnus ir dirbo mokytoja iki pensijos. Ji Nevarėnų mokyklai paaukojo 34 savo gyvenimo metus. Šiuo metu gyvena Nevarėnų miestelio centre.
1956 m.septynmetė perauga į vidurinę mokyklą. Mokyklos direktoriumi buvo paskirtas Vladas Motuzas, daugelio prisimenamas kaip nuostabus literatūros mokytojas. Jam išvykus dirbti Telšių rajono švietimo skyriaus vedėju 1968 m. mokyklai pradėjo vadovauti Danielius Ramša. Tuo metu mokykloje dirbo daug jaunų ir energingų mokytojų, kurie aktyviai įsitraukė į meno saviveiką, su programomis koncertavo aplinkiniuose kaimuose. Mokytojų choras, kaimo kapela, agitmeninė brigada garsino mokyklą už rajono ribų.]]
|
